būdami už “rubežiaus”, stengiamės aplankyti vietinius undergroundinius barus ir klubus. tad, prieš važiuodami į Lisaboną, dairėmės interneto platybėse, ką čia tokio undergroundinio nuveikus šiame mieste. ir, tiesa pasakius, nieko gero rasti nepavyko. bet viskas pasikeitė sutikus buto Lisabonoje šeimininkę Ritą.
sekdamas ją iš paskos vingiuotomis (vingiuotesnėmis už Vilniaus) Lisabonos senamiesčio rajono Alfamos gatvėmis negalėjau neatkreipti dėmesio į Ritos aprangą – tamsūs rūbeliai, juodi kerzeliai, ar tik nebūsi, mergina, gotelė? tai nieko kito ir neliko, kaip paimti ir paklausti “are there any undergound metal clubs worth a visit?”. o ji nusišypsojo ir pasakė, kad atsiųs vėliau kontaktus.
kontaktai gauti, naršomas nespartusis vietinis internetas beklausant, kaip kažkoks meilės ištroškęs vaikinas bando prisibelsti į kaimyninį butą. maždaug “Katerina, atidaryk duris, mon amor”. ir tik oplia – šiandien ir rytoj Lisabonoje, klube “RCA Club” vyksta sunkiosios muzikos festas “Burning Light”. iš visų grojančių grupių pažįstama tik viena – šveicarai ekstremalai Bölzer:)
na, aišku, dviejų vakarų iš keturių Lisabonoje atsitiktiniam festivaliui aukoti nesinori, tad nusprendžiame eiti tik į pirmąjį vakarą. Bölzer groja antrąją dieną, tad festivalis nusimato kietas – nė vienos anksčiau girdėtos grupės :)
ok, vienas perlipimas su metro ir mes jau kažkur miesto pakraštyje. super, kad centrinė Lisabona ne ką didesnė už Vilnių, bet turi metro, su kuriuo kelionė ilgiau pusvalandžio neužtrunka.
šiuo atveju nušovėme du zuikius – be pogrindinių klubų, taip pat stengiamės su vietiniu viešuoju transportu pavažiuoti kur nors į priemesčius. o tie priemesčiai – nieko ypatingo. matosi, kad gyvena ne patys turtingiausi ir nebūtinai Portugalijoje gimę žmogėnai. iš pradžių net truputi nejauku, bet po to supranti, kad viskas su saugumu čia tvarkoje.
taip pat negali nedžiuginti faktas, kad šalia klubo yra net trys didesnės parduotuvės. na, jei viduje alus bus per brangus :)
o jis ir yra per brangus. tačiau mes kompleksų neturime ir ramiai sau naudojamės galimybe nevaržomai išeiti iš klubo patalpų kada nori ir kiek nori kartų. aha, štai viename supermarkete pigiausias alus vadinasi “Marina”. pabandome? pabandome. dar pajuokaujame, kad reikės parvežti draugui, kurio žmonos vardas irgi Marina :)
jau tikriausiai kyla klausimas, o kada gi bus čia apie koncertą rašoma :) taigi, pradedame.
visų pirma, labai gerą įspūdį paliko pačio klubo patalpos. toks pamažintas Vilniaus “Niujorko” klubo variantas – salė, šonuose – balkonai, visur eiti galima. viduje laisvai tilptų kokie trys šimtai ar dar daugiau žmonių, bet tiek žiūrovų nebuvo.
apie pačio festo muziką daug ką pasako publika – dauguma, barzdoti ir su doom’o ar sludge’o grupių antsiuvais. iš kvapo galima suprasti, kad rūkomas ne vien tik tabakas.
visas matytas grupes išsamiai aprašinėti neapsimoka, nes dalis jų yra tiesiog geriausiu atveju vidutinio lygio. tad prašokame porą graindcore’o ir death/blacko grupių ir iš kart einame prie rimtesnių reikalų.
ai, tiesa, vis gi norėčiau atkreipti dėmesį vieną bandą. vokietukai Implore varė taip blogai, kad net buvo sunku žiūrėti. didžioji dalis Lietuvos grupių gyvai skamba kurs kas geriau. nežinau, gal čia garsas buvo kaltas, ar kas…
na, ir dar :) patiko vietinių grainderių Besta vokalistas – tatuiruotas, ausyse – tuneliai, vaikščiojo labai važnas prieš pasirodymą ir su visais bučiavosi į abu skruostus. žodžiu, trve grindcore.
pirmas labai malonus šio vakaro atradimas (o tų atradimų buvo keli) – norvegai “Tombstones” su specialia programa (kitą dieną jie vėl grojo su kita programa). muzika – dabar ant bangos esantis doom/stoner/psyche metalas. ant galvos dėvimos skarelės, prižiūrimi gražūs ūsai. na, kaip ir viskas aišku. bet susiklausė labai gerai.
antras atradimas – italai Hierophant. kažkodėl jie save pristato, kaip black/sludge stilių grojantį grupė. tiesą pasakius, įraše jie taip panašiai ir skamba. bet tądien nuo scenos sklido labai galingas sterilus death/crust metalas (gal dėl to, kad nepilna sudėtimi grojo). jei patinka Coffins ar Acephalix, šie italai tikrai gyvai sueis žiauriai gerai. beje, matėsi, kad ir patys muzikantai buvo neblogai įsijautę ir pavarė tokio draivo, kad kojos pačios kilnojosi pagal ritmiškas polkutes. labai gerai.
toliau – bent kažkiek “pažįstama” grupė – Mutilation Rites. rašau, kad pažįstama, nes vienas narys yra grojęs tokioje visai nieko black metal formacijoje Cobalt. šitie amerikonai per visą koncertą buvo labiausiai panašūs į klasikinius metalistus. pas vieną net buvo Deicide maikutė :) muzika – ganėtinai keistas ir tikrai ne norvegiškas black metal. gal nepribloškė, bet pažiūrėti buvo įdomu.
po amerikonų vyko ilgas garso tikrinimas, tad kaip ir buvo aišku, kad toliau grosiantys belgai Oathbreaker bus vieni iš pagrindinių vakaro dalyvių. ką gi, eilinis nubėgimas alaus su nervais žiūrint, kaip užstrigo kasa. o ji užstrigo, nes kažkokia boba pirko prekes su akcija, bet pasirodo, kad akcija yra tik su kažkokia kortele ar pan. o aš galvojau, kad tokie juokai būna tik Lietuvoje. bet į Oathbreaker pradžią kažkaip spėjame grįžti.
didžiausias šių belgų koziris – keistoka vokalistė. ji viso pasirodymo metu ant veido buvo užsileidusi ilgus plaukus ir priminė kažkokio japoniško siaubo filmo heroję. muzika – klykiantis moters vokalas (bent nebando riaumoti kaip debilė) ir tvarkingai sugrotas sludge/hardcore. įdomu, bet tikrai ne stebuklai.
po belgų į scena repečkojasi… jau aprašytų Hierophant narys. pasirodo jis groja ir pačiausioje pagrindiniausioje festo grupėje The Secret. pasižiūrėjus į šių vaikinų vokalistą kyla stiprių klausimų – sukibę ploni ilgi plaukai, barzdelė, languoti maršikiniai. įdomu, ar atsivežė savo porno žurnalų kolekciją?
bet viskas susistato į vietas su pirmaisiais akordais. net neįtikėtina, kaip žmogus gali pasikeisti. gal vokalo sugebėjimai, gal kažkokia kitokia stovėsena pradėjus gyvą pasirodymą iš šio liurbio padarė tikrai charizmatišką grupės lyderį.
jau buvome neblogai pavargę, tad The Secret pažiūrėjome gal tris – keturis gabalus. vėl gi, negaliu sakyti, kad nuvylė, bet ir nepribloškė. tiesiog labai gerai sugrotas, nekvailas black metal su sludge’o elementais. na, Southern Lord Records tikrai stengiasi leisti aukščiausio lygio muziką, nepriklausomai nuo stiliaus.
tai va tokie įspūdžiai iš pirmosios festivalio “Burning Light” dienos. ar buvo verta eiti? tikrai buvo. visada malonu apsilankyti kito miesto undergroundiniame klube. dar maloniau netikėtai atrasti negirdėtų gerų grupių.
tai tiek.
Kostra
Ps., o pyragėliai Lisabonoje labai skanūs.
