antroji filmo „Rūsys“ apžvalga – tai vis tik, ar moka lietuviai statyti siaubo filmus?

RUSYS

prieš kurį laiką publikavome Levo įspūdžius iš lietuviško siaubo filmo „Rūsys“ peržiūros, o dabar pristatome antrąją recenziją. jos autorius – kino mokslus Italijoje krimtęs Kommander L. jis žinomas kaip black metal grupės Luctus lyderis bei knygos „Sava Roma“ bendraautorius.

niekada iki šiol nesu rašęs filmo recenzijos. kodėl tai nusprendžiau padaryti? pirmiausiai dėl to, kad kilo asmeniniai pamastymai. Italijoje, Pizos universitete šešis metus studijavau kino režisūrą ir buvau rimtai pasiryžęs (ir jau pradėjęs) užsiiminėti kino produkcija. buvau užsibrėžęs gan nemenką tikslą – kada nors pastatyti pirmąjį lietuvišką siaubo filmą. nes iki tol nieko panašaus neturėjome mūsų kino padangėje. tad tariau sau – padarysiu tai aš! “…kol dar kas nors kitas ankščiau to nepadarė už mane. Nes tikrai padarys, tai tik laiko klausimas”. Deje (ir sakau tai su nemenka liūdesio kartele) gyvenimas susiklostė taip jog teko pasukti kitais keliais ir kinematografija man teliko tik hobis. o štai pirmas lietuviškas “siaubekas” ėmė ir pagaliau išvydo šviesą. tad vien dėl to…. kilo didelis smalsumas koks gi bus tasai pirmasis blynas.

antra priežastis – apart asmeniškumų, vis dėl to tai tikrai gan svarbus įvykis Lietuvos kino istorijoje ir galbūt, naujos kinematografinės bangos pradžia. Lietuvos kinas gali didžiuotis puikiu dramos kinu – turbūt tai tiesiogiai paveldėjome iš mūsų dramos teatro, kuris gerai žinomas ir ne veltui giriamas visame pasaulyje. o štai… niekada nebuvo pastatyta gera lietuviška komedija (aš ne visai sutikčiau. man “Gaisrininkų legendos” yra kultas. tiesa, ten labiau tv filmas/spektaklis – Kostra/red.). kodėl? esam per daug dramatiški ir nejuokingi? ne, ne dėl to. manau, kad tiesiog visų pirma yra lingvistinis blokas – mūsų visi “bajeriai” yra perpinti rusiškų “prikolų” ir keiksmažodžių, kurių nevalia rodyti kino ekrane. tai paaiškina ir filmo „Zero“ didžiulį pasisekimą – dėl jo meninės vertės galima būtų gynčitis, tačiau būkime biedni, bet teisingi – tai buvo pirmas lietuviškas filmas, kuris atspindėjo tikrovę, realybę. ir nekeista, kad dėl šios priežasties daug to filmo kadrų buvo natūraliai juokingi. nes realybėje, jei tave sunervino kolega, išplūdo šefas ir užsivertei kavą ant kelnių juk nesakai “rupūs miltai, kaip čia taip man šiandien?” o sakai “nu tu k***a kas čia b**t šiandien darosi??”. jei nori kadro, kuris atitiktų realybę tuomet ir reikia tai rodyti ekrane, be jokių plaukų ant liežuvio. antra – visi lietuviški filmai yra perpinti perdėtu dramatizmu. ne tiesiogine prasme. tačiau aktoriai vaidina per rimtai, trūksta natūralumo, atsipalaidavimo priešais kamerą. dramos filmų atveju tas rimtumas yra tikrai gerai, kaip tarkim Puipos “Dievų Miške”. bet, jei imtume kitus žanrus, tada nebeapleidžia jausmas, kad visa vaidyba yra žiaurus fake, t.y. realiame gyvenime tie aktoriai taip nesielgtų, taip nebendrautų, taip nesijuoktų, taip nesidžiaugtų ir t.t.

ergo prisipažinsiu, ėjau į šį filmą iš anksto nusiteikęs su mintimi – ar vėlgi teks matyti tą apgailėtiną sukaustytą lietuvišką vaidybą pagal scenarijaus lapą? filmo treilerio specialiai nežiūrėjau todėl tikrai visai nežinojau ko tikėtis. scenarijaus čia tikrai nespoilerinsiu, galiu nebent pastebėti, jog jis kurtas pagal jau gerai įsivažiavusį (bet ir atsibodusį) dokumentikos modelį ala “Paranormal Activity” arba kultinį “Blair Witch project”. šiuo atveju paprastomis “stebėjimo” kameromis yra filmuojami namų kambariai ir kas juose vyksta. vaizdas daugmaž statiškas, tačiau kartais kameros tampa ir judančios. keletą kartų žiūrovas kadrą mato pirmu asmeniu, tarsi situacija regėtų personažo akimis.

didelę filmo dalį dėmesio centre yra tik du personažai – vyras ir žmona. tikrai nelengva sukoncentruoti visą filmo svorį ir energiją vos ant dviejų figūrų pečių ir padaryti tai taip, jog nebūtų nuobodu tiesiog stebėti vyrą ir moterį, kurie yra tame pačiame kambaryje ir kažką veikia, juda, bendrauja. sunku sugebėti žiūrovui perteikti tų dviejų personažų – vyro ir žmonos – jausmus, pergyvenimus, džiaugsmą, neviltį. deje, lengviausi dalykai yra patys sunkiausi – labai sudėtinga perteikti tiesiog paprastos buities atmosferą, kaip tarkim vakarienę vienas priešais kitą, paprastą pokalbį telefonu arba miegojimą kartu. turiu pripažinti jog filmas iš pradžių sunkokai įsivažiuoja, jaučiasi tas minėtas susikaustymas, nenatūralumas. atrodo, tarsi ne vien žiūrovas pradeda žiūrėti filmą, bet ir aktoriai pradeda vaidinti vyrą ir žmoną. o tai juk turėtų būti voyeur žvilgsnis pro rakto skylutę į jų kasdieninį gyvenimą, kuris vyko prieš filmą ir toliau vyks pasibaigus filmui.

pats scenarijus gan įdomus, nebanalus. patiko, jog istorija yra paremta kažkokiu konceptu, veiksmas vystosi palaipsniui, žiūrovas yra priverstas spelioti kokią reikšmę turi įvairūs kadruose pasirodantys elementai, personažų veiksmai ir žodžiai. filmui įsibėgėjus, lyg ir atsiranda kažkokia alchemija tarp dviejų aktorių, matosi jog jie vienas kitą pradeda “jausti” kas paduoda bent jau kažkiek to natūralumo, kurio pastoviai pasigendu lietuviškoje vaidyboje. aišku, yra keletą vietų kurios privertė šyptelėti (vėlgi pasikartosiu – barniai be jokių keiksmažodžių atrodo žiauriai fake ir kartais net ir truputi retarded), bet visumoje rezultatas geras, likau gan nustebintas.

patiko, jog filme kiekvienas elementas, kadre esantys daiktai ir jų išdėstymas nėra atsitiktiniai. viskas labai kruopščiai apgalvota, išdirbta. matosi, kad filmas kurtas ir realizuotas žmonių, kurie gerai išmano savo darbą. siaubo jausmas… šiek tiek patyriau jį keliose vietose, bet ne dėl kažko vizualiai baisaus o dėl slegiančios atmosferos, įtampos. labai bijojau, kad filme bus prigrūsta tų šūdinų šabloniško „siaubeko“ triukų – kai tyla ir suspensas priverčia įtempti dėmesį o staiga spygus ar trankus garsas tave pašokdina iš kedės. tokių vietų buvo gal tik pora (staiga trinktelėjantis rūsio dangtis), bet jos nesuerzino. mane labiau gasdina tyla ir ramybė toje vietoje kur turėtų nutikti kažkas baisaus. labai gerai sužaista su įgarsinimu – tam tikrais momentais pasigirsta tarsi kažkokios vibracijos, ūžesiai, keisti spragsėjimai, bet tai negadina pačio kadro, greičiau jam suteikia puikų backgroundą, nes tai telieka tik fonas, o ne žiūrovo dėmesį blaškantys elementai.

turbūt labiausiai patikęs ir vykęs filme elementas, kuris vietom suvirpino man širdį yra kartais visai netikėtai iššokantys migloti praieties flashbackai, kuriuose pora buvo laiminga (pvz. šokimas parašiutu, supimasis supuoklėmis, važiavimas dviračiu, meilūs pokalbiai apie ateitį kartu). jie tikrai meistriškai nufilmuoti (pirmu asmeniu, žiūrovas mato tai ką mato filmo personažas) ir dar meistriškiau suvaidinti. šie kadrai, kupini šviesos, ryškių spalvų ir natūralios geros nuotaikos, padaro puikų kontrastą su tamsia ir niūria atmosfera, vyraujančia namuose, kuriuose vyksta visas veiksmas. vėlgi – mano manymu suvaidinti neviltį ir desperaciją yra žymiai lengviau nei nuoširdų džiaugsmą, geras emocijas. būtent šioje vietoje Jampolskiui ir ypač Šedukytei tai puikiai pavyko. net pagalvojau koks keistas paradoksas – siaubo filme geriausi kadrai yra kupini džiaugsmo ir ramybės. viena scena privertė net skaniai nusijuokti – automobilyje skambanti La Chudra muzika (žiauriai sveikintinas kūrėjų sprendimas!) ir susierzinusios žmonos priekaištas vyrui – “išjunk šitą nesamonę!”. Eureka! Paprasta, natūralu, šiltai gyvenimiška… nesuvaidintai kasdieniška.

minusai. nepatiko jog vienoje scenoje nufilmuotas labai panašus į filme Paranormal Activity esantis kadras (kažkas nematomo traukia moterį grindimis). nežinau, galbūt čia net buvo savotiškas tributas būtent tam filmui? scena kur moteris susirietusi tarsi pakimba virš grindų irgi labai jau nuvalkiotai priminė “Egzorcistą”. apie vaidybą jau užsiminiau – nėra blogai, bet ir nėra wow. ir neišgelbės “kaip Lietuvos lygiui tai neblogai”. ne. netikiu ir nenoriu tikėti, kad neįmanoma meistriškai suvaidinti ne vien angliškai, itališkai, prancūziškai. turime puikius teatro aktorius, blemba. turi jų būti ir kine – ir jie turi mokėti suvaidinti ne vien desperatiškas ir dramatiškas scenas, bet ir paprastas, buitiškas, gyvenimiškas. pamąsčiau, kad galbūt pagrindinė “kaltė” ir yra būtent mūsų puikaus teatro. visi lietuviški aktoriai yra atėję iš teatro, o ne iš kino. štai, Jurga Šeduikytė atėjus iš muzikos ir tai matosi – pas ją daug daugiau spontaniškumo nei pas Jampolskį. talentas tikrai yra, bet… jaučiasi ir kinematografinės patirties trūkumas.

pagrindis “minusas” – filmo pabaiga. iš esmės ji anaiptol nėra bloga. ji įdomi, originali. nenuspėjama. Nneįvardinčiau jos net happy end, tikrai scenarijaus kulminacija gerai išvystyta. bet aš tikėjausi kito. aš tikėjausi ir laukiau kažko sukrėčiančio, šokiruojančio. kažko, kas mane privers pagalvoti apie šį filmą dar kartą, lovoje prieš užmiegant. nežinau, galėjo tame rusyje vykti kažkokios juodos mišios kurioje motina būtų priversta suvalgyti savo kūdikio širdį. arba moteris prabudusi palatoje (ne)suvoktų, jog ji yra įtraukta į kažkokią socialinio eksperimento programą kurioje jaunos mamos yra farširuojamos LSD ir visokie pervertai per kameras stebi jų elgesį buitiniame gyvenime. tikėjausi kažko tokio kas kas mane sutrikdys, suglumins. nes juk tai SIAUBO drama, po velnių! šiuo atveju, to siaubo buvo tikrai mažoka.

esu šventai įsitikinęs, kad kino ir apskritai viso meno paskirtis yra ne entertainint žiūrovą, o jį sukrėsti, destabilizuoti, priversti susimąstyti, abejoti. kitaip tariant, menas turi palikti kažkokią žymę, pėdsaką. na o ši filmo pabaiga, kad ir kokia būtų gerai apgalvota ir įdomi, manyje (ir manau didesnėje dalyje žiūrovų) tikrai nepaliko jokio pėdsako. blyn, serbai, kurie, rodos, lyg ir nėra kažkokie kinematografijos asai, sugebėjo sukūrti tokį filmą, kuris privertė drebėti visus kino teatrus, o mes lietuviai nesugebam? netikiu.

reziumuojant, filmas man patiko, net džiugiai nustebino. tikrai tikėjausi, kad bus kur kas blogiau. bent jau jis privertė susimąstyti kaip čia kas, o tai jau yra nemažai, nes pastaruosius lietuviškus filmus pamiršdavau kitą dieną. pasauliniu mastu “Rūsys” Lietuvos kinui tikrai nepadarys gėdos, jis patiks. bet ir tikrai nebus tas filmas, kuris kažkuo išsiskirs iš milijono kitų. šiais laikais, deje, nebepakanka padaryti gerai. reikia padaryti trigubai geriau už kitus, kad bent sužadinti kažkokius jausmus.

bet kuriuo atveju, nuoširdžiai sveikinu filmo kūrėją ir visą darbo komandą su rezultatu – esu sukūręs keletą ilgametražių filmų ir iš asmeninės patirties žinau kaip yra beprotiškai sunku kurti, nufilmuoti, pabaigti ir pateikti filmą. šaunuoliai!

Kommander L.

1 komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *