„Berlin Deathfest“ – prasmių ieškojimas beprasmybėje

berlin deathfest

bent kažkiek su ekstremaliu metalu susiduriantis žmogus žino – šio žanro įrašai yra pumpuojami konvejeriniu būdu, o grupių tiek daug, kad jas sunku atskirti vieną nuo kitos. visa tai turėdamas omenyje, vis tik nusprendžiau skirti du pusdienius Berlyne vykstančiam brutalaus death metal festivaliui. prisipažinsiu – buvo neramu, kad per šitą visą monotoniją tik pavargsiu. taigi, ką gero, blogo, neįdomaus ar juokingo teko išgirsti ir pamatyti šioje daugmaž vieno muzikinio stiliaus fiestoje?

prieš pradėdamas, įspėsiu, kad šitą reportą suskaldžiau į dvi dalis. pirmoji bus trumpesnė ir glaustesnė, o antroje pabandysiu apžvelgti kiekvieną matytą grupę.

„Berlin Deathfest“ trumpai

buvusioje Rytų Berlyno pusėje, nuo hipsteriškų rajonų nutolusiame Weißensee rajone yra toks jaunimo užimtumo centras Hof23. jame retkarčiais vyksta sunkiosios muzikos koncertai. vieta tam ypatingai tinkama – maždaug iki penkių šimtų žmonių talpinanti salė su gera akustika ir vidiniu kiemeliu bendravimui bei parūkymui.

pirmoji diena

pirmąjį spalio penktadienį prie Hof23 jau nuo ankstyvo vakaro būriavosi krūva ilgesnio ir trumpesnio plauko asmenų. mes į vidų patenkame prieš penkias ir iš karto papuolame į plačiai besišypsančių girtų jaunuolių sūkurį. ant scenos pagal primityvų death/gore/grind/slam metalą baubia kažkokia Penelopės Kruz išvaizdos mergaičiukė. užtenka poros gabalų, kad atsibostų ir einame į vidinį kiemą.

jei trumpai, visa pirmoji festivalio diena panašiai ir praėjo – dominavo modernaus ir, kaip pasirodo, labai populiariaus slam/gore death metalo grupės, kurių muzikinė formulė labai paprasta – primityvūs, labai nužeminti ir „suriebinti“ death metal akordai, monotoniškas, kapojantis ritmas plius vokalas su labai stipriais efektais. gal ir įdomu iš pradžių, bet, kai tą pačią dieną groja kelios tokios vienodos grupės… beprasmybė kažkokia.

dar labai norėtųsi apkalbėti šitokios muzikos fanus. pagrindinę jų dalį sudaro plius minus į dvidešimtmetį įkopęs jaunimas. pagrindiniai aprangos atributai: sportiniai džemperiai su neįskaitomais slam/gore metalo grupių logotipais; kepurės nelenktais snapais; trumpi sportiniai, o dar dažniau – pižaminiai šortai su tokiais pačiais nesuskaitomais grupių logotipais. visi šypsosi, rėkia, geria daug alaus ir su ranka daro visokius buratiniškus kapojančius gestus pagal muzikos ritmą.

realiai paėmus, tokio stiliaus klausytojus galima vadinti tiesiog hipiais. jaunimas susirenka, geria, džiaugiasi, šoka savo keistus šokius. nieko bendro su tokiomis sąvokomis, kaip pyktis, pamąstymai apie gyvenimą, gilumas, atmosfera.

iš tiesų, buvo net truputį liūdna, grojant pirmos dienos pagrindinei grupei – legendiniams suomiams Rotten Sound, stebėti šitą pulką girtų išsišiepusių hipių su sportiniais bliuzonais ir nutampytais šortais. Rotten Sound gerbiu ir už jų muziką, ir už ideologiją, kurioje daug kritikos įvairiems „vakarietiško“ gyvenimo aspektams. varo jie savo graindą, o vakarietiški konsumeristiniai hipiai suka sau ratus, daro buratinų judesius ir šypsosi…

iš pirmosios festivalio dienos, be Rotten Sound, išskirčiau tik vokiečius tokiam stiliui banaliu pavadinimu Placenta Powerfist. jų gyvas pasirodymas padarė labai stiprų įspūdį. pagrinde dėl to, kad jų brutalus metalas buvo įvairesnis ir instrumentine, ir vokaline prasmėmis.

be minėtų suomių, kita pirmosios dienos pagrindinė grupė buvo populiarūs olandai brutalistai Prostitute Disfigurement. paklausėme kelis gabalus, pažiovavome ir išvažiavome namo – groti jie moka ir brutalūs jie yra, bet ta ekstremali monotonija labai greitai atsibosta.

antroji diena

antra festo diena buvo skirta labiau tradiciniam brutaliam death metalui. nors tas pats vienodas stilius irgi greitai įgriso, bet įdomių atradimų buvo.

iš šios dienos grupių išskirčiau berlyniečius Requital, nes jų vienintelių muzika buvo gilesnė, atmosferiškesnė ir tamsesnė, bei kitus vokiečius Phobiatic, nes, vėl gi, jų grojamas death metal buvo bent kažkiek įvairesnis už kitų grupių.

su vakaro vinimis olandais Severe Torture buvo tas pats, kaip ir su diena anksčiau grojusiais jų tautiečiais Prostitute Disfigurement – techniška, brutalu, bet tas pats per tą patį ir todėl labai greitai atsibosta.

kelios mintys praėjus šiam festui:

-vokiečiai metalistai geria daugiau net už lietuvius. gal todėl, kad Vokietijoje buvo ilgasis savaitgalis ir visas penktadienis buvo ne darbo diena, daugelis festivalio lankytojų nuo pat pradžių buvo labai „šilti“. jau senokai yra tekę matyti tiek aplinkoje nesiorientuojančių, vemiančių žmonių, o ant laiptų miegančios „smigusios“ panelės dar apskritai nebuvo tekę matyti. panašūs vaizdai būdavo 90-aisiais legendiniame Vilniaus klube „Kablys“;

-nemaža dalis metalistų yra tiesiog hipiai;

-slam/gore death metalo subkultūra tolsta nuo klasikinio ekstremalaus metalo ir net pankroko ar graindo. vietomis ji net artimesnė hip-hopui (apranga, muzikos ritmika, fanų elgesys), o ne metalui;

-reikia sukurti kompiuterinę programėlę, kuri automatiškai darytų slam/gore death metalo grupių logotipus, nes vis tiek jie visi vienodi ir primena į krūvą sukrautas nukirstas medžių šakas;

-taip pat reikia kompiuterinės programėlės tokio stiliaus grupių pavadinimų generavimui, nes vis tiek visada pavadinime yra kažkas susiję su kūno dalimis arba pornografija;

-technika ir sunkumas be kūrybos nieko verti, nes vis tiek atsiras kažkas, kas sugros techniškiau ar sunkiau už tave.

tiek trumpai (nors ne tiek ir trumpai gavosi) apie „Berlin Deathfest“. iš aštuoniolikos matytų grupių įspūdį paliko trys negirdėtos ir labiausiai laukti/žinomi Rotten Sound. manau, kad proporcija būdinga visai šių laikų metalo industrijai – geriausiu atveju, iš dešimties leidinių vienas bus įdomus, bet kaip jį rasti visoje krūvoje beprasmių nesąmonių?

netrukus – antra dalis su kiekvienos matytos grupės apžvalga.

Kostra

1 komentaras

  1. Atgalinis pranešimas: „Berlin Deathfest 2014“. grupių pasirodymų aprašymai | duženos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *