pavadinimas: Don’t look now
metai: 1973
šalis: Didžioji Britanija – Italija
režisierius: Nicolas Roeg

skaitant Duženose publikuojamas itališkų giallo žanro filmų recenzijas, kurias rengia Levas, prisiminiau ypatingai stiprų bendros britų – italų gamybos filmą „Don’t look now„. jo veiksmas vyksta Italijoje, yra erotikos, yra mistikos, bet čia tikrai ne giallo filmas. pabandome pažiūrėti, kodėl.

gal pradėsiu nuo to, jog prieš 7  metus gyvenau Anglijoje ir naudodavausi kaimynystėje esančios video nuomos paslaugomis. tarp lentynų su naujausiais ir kiečiausiais holivudiniais šlamštais slėpėsi skyrelis „Independent and regional cinema“. čia buvo galima rasti įdomių nepriklausomų filmų iš viso pasaulio. vieną drėgną ir tamsią britiškos žiemos (o gal rudens? o gal pavasario?) dieną išsinuomavau „Don’t look now“ kopiją.

oficialus filmo treileris (tiesa, jis ne visiškai tiksliai atspindi filmo veiksmą ir atmosferą):

kaip ir su giallo filmais, taip ir su šiuo kūriniu – pats siužetas nėra svarbiausias dalykas. „Don’t look now“ veiksmas pagrinde vyksta apsiniaukusioje ir rudenyje skęstančioje pustuštėje Venecijoje. neseniai vaiką praradusi pora (Julie Christie ir Donald Sutherland) atvyksta į šį miestą, nes vyras yra restauratorius ir gauna užsakymą atnaujinti vieną iš senųjų bažnyčių. ir čia prasideda visokie keisti dalykai – žūsta žmonės, siauromis gatvėmis blaškosi kažkokie vaiduokliai, pagrindiniai veikėjai bendrauja su keistais žmonėmis.

filme plaukia laivai, plaukia atmosfera, plaukia įvairūs simboliai, neaiškūs personažai. atmosfera melancholiška, slogi, pats pasakojimas šokinėja tarp dabarties, praeities ir ateities. jei R.Gavelis matė šį filmą, jam tikrai turėjo patikti.

laidotuvių scena:

„Don’t look now“ sukėlė skandalą dėl tiems laikams tikrai atviros ir aistringos sekso scenos (sklando gandai, kad pagrindiniai aktoriai tikrai buvo įsijautę), bet šio filmo esmė ne erotika ar smurtas. čia karaliauja skausmas, artimo žmogau praradimo jausmas, neviltis, baimė, nežinomybė. būtent dėl to šis filmas nėra giallo.

na, jį reikia tiesiog atsisėsti ir peržiūrėti. jei jis matytas, tada peržiūrėti dar kartą. juk į apsiniaukusią, melancholišką ir tuščią Veneciją šiais laikais galima pažiūrėti tik pro tv ar kino ekraną…

beje, garso takelį sukūrė vietinis Venecijos gyventojas, kompozitorius Pino Donaggio.

ps. filmą „Don’t look now“ patartina žiūrėti kamuojant stiprioms pagirioms ar šiaip nerimo jausmui.

Kostra