„Interstellar“ – ar tikrai šedevras?

interstellar

black metal grupės Inquisitor vokalistas ir klavišistas Vytautas dalinasi savo įspūdžiais iš filmo „Interstellar“ peržiūros. apžvalga gavosi tikrai išsami ir įdomi.

gandai apie šiųmetį sci-fi sunkiasvorį sklido jau nuo ankstyvo pavasario. įvairi nutekėjusi informacija kėlė ažiotažą nepaisant to, jog vienas po kito išeinantys treileriai nebuvo linkę per daug atskleisti. bet vien mintis apie tai, ką gali išspausti iš kosminės fantastikos genialių vaizduotės labirintų Memento, The Prestige ar Inception autorius, kėlė šiurpuliukus. žodžiu, lūkesčiai buvo tikrai dideli ir kaip tik dėl to dabar sunku apie šį filmą rašyti. nors verdiktas paprastai skelbiamas apžvalgų pabaigose, norisi pradėti nuo šiokio tokio apibendrinimo ir pabandyti jį apginti: „Interstellar“ yra neabejotinai stiprus savo žanro atstovas, kurį visiems rekomenduoju pamatyti, bet ar jis pateisina visus sudėtus lūkesčius ir vėlesnes liaupses – diskutuotinas klausimas.

filmas turi tiek daug aptartinų aspektų, kad sėdus apie jį rašyti supratau negalįs surasti kažkokio vieno logiško kelio. lengviausia, be abejo, būtų tiesiog išvardyti tas detales ir „liapsusus“, kurie iš filmo atima absoliutaus šedevro statusą, tačiau a) nesinori apžvalgos paversti „bug‘ų“ rankiojimu; b) kiti tai daro daug kartų geriau už mane (https://www.youtube.com/watch?v=sKSg44-UQXY). todėl nusprendžiau apsiriboti keliais aspektais ir išeities tašku pasirinkti „Interstellar“ padėtį sci-fi kontekste.

jau įsivaizduoju galimą pasipiktinimą tų, kurie sakytų – “kas čia per mada lyginti vieną kūrinį su kitais”, neva reikia bandyti išgryninti kūrinio vertę savaime… į tai galiu atsakyti tik tiek, kad na, neišeina paimti ir užbraukti bent penkių dešimtmečių sc-fi kinematografijos, atsižvelgiant į tai, kiek iš viso to yra sutalpinta į „Interstellar“.

drama
pradėkime nuo to, kad filmas, tiek turinio sluoksniais, tiek apimtimi yra didžiulis. jau vien tuo jis pretenduoja į monumentalumą. kaip kažkas internetuose taikliai pastebėjo – tai tarsi Nolano bandymas sukurti savąjį Soliarį. dvi pagrindinės linijos yra gana standartinės: pasaulio gelbėjimas (šiuo atveju, žmonijos nualinta Žemės planeta merdi ir tampa nebegyvenama, todėl ateities kartoms reikia surasti naujus namus) ir komplikuoti artimų žmonių santykiai (pagrindinis herojus – našlys tėvas, dievinamas savo dukros, kurią turi „išduoti“ vardan „aukštesnio tikslo“). kaip ir priklauso ambicingam filmui, be psichologinių subtilybių nagrinėjami ir pamatiniai mūsų egzistencijos Visatoje klausimai. vis dėlto man asmeniškai metafizika netraukia iki 2001: A Space Odyssey lygio (visiškai pritariu šiai minčiai – Kostra/red.), o palyginimas su minėtu Kubricko kultu, beveik neišvengiamas, atsižvelgiant į bandymus kelti „Interstellar“ ant analogiško pjedestalo. tiesiog filmo žinutė, kad {žmogiškas artumas yra galingiausia jėga} truputėlį per paprasta tokių galimybių juostai.

mokslas
vienas iš dažniausiai linksniuojamų ir piarinamų filmo aspektų – jo mokslinis pagrįstumas. filmo dėka „plačioji visuomenė“ gavo progą susipažinti su astrofizikos žvaigžde (koks žodžių žaismas…) Kip Thorne iš Kalifornijos Technologijų Instituto, kuris konsultavo kūrėjų komandą fizikos klausimais. jis netgi išleido atskirą knygą „The Science of Interstellar“, tad bent jau mokslo populiarinimas čia tikrai išlošė. bet kiek ta konsultacija buvo vaisinga ir kiek suteikia filmui pridėtinės vertės – sunku spręsti. viena vertus, taip, kai kurie fizikiniai niuansai buvo pakankamai detaliai nušlifuoti. pavyzdžiui, reliatyvistinis laiko sulėtėjimas (turima omeny, Einsteino bendroji reliatyvumo teorija) tampa vienu iš filmo dramos variklių, o juodosios skylės aplinkos modelis pagimdė įspūdingus vizualinius sprendimus.

kita vertus, sci-fi fanams tokie objektai, kaip kirmgraužos (angl. wormhole), yra tiesiog klasika ir šioje vietoje dviračio išrasti nepavyko (gal ir nesistengta). truputėlį erzino, kad kai kurie astronomijos beisiko faktai aiškinami astronautui (ok, lakūnui-bandytojui, kurio asmenybė konstruojama, kaip tikro techno-geek‘o), tarsi jis būtų sritimi susidomėjęs iš vakaro, kaip studentas prieš egzaminą. toks kalbėjimas auditorijai tegul ir gana įprastas, bet vis dėlto pasigendu subtilesnio sprendimo.

o didžiausia problema su „Interstellar mokslu“ yra ta, jog jis galiausiai… apeinamas. nežinau, spoileris čia ar ne, bet taip nuosekliai kaltoje griežtų dėsnių ir taisyklių linijoje įvedama sunkiai apčiuopiama ir artikuliuojama „meilės jėga“, įveikianti erdvę ir laiką, kuri pasirodo besanti visos dramos sprendimas. toks romantiškas posūkis ne tik, kad neįsipaišo į nuosekliai konstruotą modelį, bet ir tampa savotišku deus ex machina. ir čia yra tai, kas mano akimis tampa vienu didžiausių filmo trūkumų – jei su ankstesniais darbais Nolanas sugebėdavo viską išvartyti savo sukurtų taisyklių rėmuose taip, kad atviptų žandikaulis, tai „Interstellar“ sprendimas pasirodė besąs už kurtų taisyklių ir užgniaužtas kvapas baigėsi pratisu pffff…

atmosfera
kaip ir priklausytų kosminiams epams, vienas didžiausių filmo privalumų – galimybė pasimėgauti tarpžvaigždine kelione ir tyrinėjimu. bet ir šiuos elementus tenka priimti su tam tikra išlyga. progą susidurti su kosminės erdvės keliamais iššūkiais turėjome dar pernai, pasirodžius juostai Gravity, kurią beje, taip pat gyrė už kosmoso simuliacijos realistiškumą (ir tikrai – pagaliau vakuume absoliuti tyla; neskaitant kaimyno, atkakliai žiaumojančio popkornus). be abejo, į „Interstellar“ visko telpa nepalyginamai daugiau. priešingai negu Gravity, čia vietos užtenka ne vien ekstremalių situacijų valdymui, bet ir svetimų pasaulių nežinomybei. nors pastaroji ne ką prasčiau išnaudota vėlgi pernai, labai vykusiame (neskaitant viską sūriu apliejusios atomazgos) sci-fi delikatese Europa Report.

beje, vietomis Nolanas ko gero sąmoningai atiduoda duoklę ar siekia išsaugoti „žanro kanoną“, palikdamas daugeliui puikiai pažįstamas klišes. na, kad ir šypseną keliantis, beveik stereotipinis pirmojo įgulos nario praradimas – kažkas juk turi žūti tokiuose nuotykiuose. ir greitai. ir tai negali būti juodaodis, kuris šiaip jau įguloje absoliučiai būtinas.

grįžtant prie atmosferos, yra daug skanių vietų, kuriose šiek tiek tempo numetama vardan estetikos, ir girdėjau ne vieną teigiamą įvertinimą būtent šio aspekto. jei nebūčiau matęs lėtaeigių Sunshine arba Moon, turbūt visai sutikčiau. matyt galiausiai, „Interstellar“ pagirtinas už bandymą apjungti gana daug sci-fi archetipų, neapkraunant visko savitiksliais efektais.

reziumuojant, įtariu, kad kino seansuose labiausiai išlošė/išloš tie, kurie ėjo/eis be jokių išankstinių nuostatų ir lūkesčių. kadangi skaitote šitas eilutes, akivaizdu, jog tokį šansą jau prarandate, bet kita vertus, tikiuosi, kad išsakyta kritika duos priešingą efektą ir „Interstellar“ žiūrėsite atlaidžiau, be didelių pastangų pasitelkdami suspension of disbelief. o su vienu pažįstamu sutarėm, kad esamo aukšto filmo reitingo vienas didžiausių privalumų – žanro sugrąžinimas į didžiuosius ekranus; lieka tikėtis, kad pastarojo meto sci-fi juostų sėkmė paskatins investicijas į originalius kūrinius, o ne vien komiksų ekranizacijas ar jau įsitvirtinusias franšizes.

Vytautas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *