pavadinimas: La Donna Del Lago
metai: 1965
šalis: Italija
režisierius: Luigi Bazzoni, Franco Rossellini
Ankstyvas rytas. Traukinys bilda link sostinės, vagono langą plauna gausus iš po nakties neprasiblaivęs lietus ir pilkuma aplink tarsi verčia šalintis spalvoto kino ir rinktis kažką juodai balto. Nemėgstu jo. Negaliu pasakyti kodėl pamačius, kad filmas juodai baltas, iš karto gaunasi atmetimo reakcija. Ir ne, nesu nei Hičkoko fanas, nei patinka klasika, nei jaučiu dėl to kažkokį diskomfortą. Kiekvienam sava. Prisipažįstu tik, kad dažnai būna, jog pradėjus žiūrėti kokį juodai baltą filmą, po kiek laiko pradedi galvoti, kad esi durnas, kad dėl tokių menkniekių rūšiuoji kiną, nes gal ne spalvose laimė? „La Donna Del Lago“ („The Possessed“, „Apsėstieji“ arba „Moteris palei Ežerą“) yra būtent toks, todėl kiek susiraukiu, bet bala nematė. Rytinei romantikai tiks.
Pasakysiu taip, kad tai itališkas mystery/thriller, norėdamas privengti jau keiksmažodžiu tampančio žodžio giallo, nors iš esmės jis patenka į ankstyvuosius šio žanro rėmus. Ir žinot kaip būna, kai atsainiai pradedi žiūrėti filmą, bet nepraėjus nei 10 minučių seanso, pamažu paskęsti visas jame ir visa atrodo taip išbaigta, taip nepriekaištinga, taip tobula, kad net širdis rodos pradeda permušinėti, norint kad tai nesibaigtų? Tai va, taip nutinka stebint „La Donna Del Lago“. Jei teko stebėti „Teorema“, 1979-ųjų metų „Caligula“ pastatymą, tai žinokit, kad vienas režisierių pridėjo savo ranką prie šio filmo ir gal todėl ta keistai stebuklinga atmosfera, kuri nesinori, kad baigtųsi.
Filmo esmė tokia – rašytojas atvažiuoja į mažą miestelį, kuriame prieš metus buvo nusižiūrėjęs vieną gražuolę mergaitę, dirbusią viešbutyje, bet kurį laiką jis niekaip jos neranda, o neranda pasirodo todėl, kad jinai nusižudė. Bet ne viskas taip aišku ir gražu tiek miestely, tiek viešbuty, tiek su pačia savižudybe. O kur dar keista moteris, viešbučio savininko marti, išeinanti paslaptingai pasivaikščioti palei ežerą tik vakarais ir daugiau niekada nematoma.
Scenarijaus elementai, pridėjus juodai baltą aplinką, muziką bei klostrofobišką atmosferą, sukuria tikrai tokį neeilinį žiūralą. Jis keistas, smurtas jame labiau psichologinis, paranoja rodos persimeta ir į sapnus, ir taip banguojama iki daugiau mažiau nutuokiamo, bet vis tiek savotiškai užsukto misterijos finalo. Rašytojas Bernardas, kuris yra ir šio filmo pasakotojas, savo ramybe ir įžvalgomis bei žmogiškomis baimėmis ir pasimetimu tarp realybės ir fantazijos pasaulio, filmo metu pasidaro savotiškai jaukus ir suprantamas, nors pati filmo tėkmė nuo bet kokio jaukumo atgraso.
„La Donna Del Lago“ – itin gražus vizualiai bei puikiai išbaigtas filmas. Tos mažytės mizanscenos, kad ir kai liūdesio kupinas nusižudžiusios merginos prasigėręs tėvas žvilgsniu palydi išėjusį Bernardą iš jo namų, yra tai, kas šį filmą daro nuostabiu. Rekomenduoju Žiūrėti.
Filmo treileris:
