lietuviškas siaubo filmas. skamba įdomiai, bet kas iš to gaunasi? mūsų draugas Levas nuėjo į pirmojo rimto lietuviško „siaubiako“ premjerą ir dalinasi savo įspūdžiais.
kol dar neišgaravę įspūdžiai po baigtos filmo peržiūros prieš kurį laiką (panašu, kad įspūdis gali gana greit ir išgaruoti), sėdu rašyt. pirmiausia tai pastebėsiu, kad lietuviško kino nemėgstu ir nežiūriu, todėl nesu didelis jo ekspertas ir kas čia šitoj kino virtuvėj dedasi, nelabai žinau. esu matęs tų senesnių filmų, kurie būdavo visai nieko, kurį laiką feispalminau po “Auroros” peržiūros ir maloniai nustebau sužiūrėjęs “Ekskursantę”, kuri man gal dėl temos įdomumo, o gal dėl kitų priežasčių, pasirodė bene labiausiai vykęs lietuviškas romantinis žiūralėlis.
– bet tai kaip tu gali sakyti, kad lietuviško kino nemėgsti, nors visai jo nežiūri?
na va taip kaip galiu sakyt, kad nemėgstu sekso su vyrais ir nebūtinai turiu tam gyvenime „duoti šansą“. AXX ir krūvos naujojo kino su mafijozais, pravardėm „Erkė“ ar „Pitonas“, banditais, rėkiančiais „palauk, niekše, tuoj aš tau parodysiu iš kur kojos dygsta“, ir epinių dramų apie tai kaip Augustė palieka Vytą dėl kito, kuris filmo apogėjuj pasirodo besąs poetas Tomas, Vyto vaikystės draugas, kuriam šis skoloj pitaką, nežiūriu ir jei labai pradedu graužtis dėl to nežiūrėjimo, pažiūriu į kokią sieną ir parašau jos recenziją. siena atrodo neblogai, spalva nekrenta labai stipriai į akis, eidamas pro šalį jos kartais net nepastebėtum. maždaug pusmetrio aukštyje tinkas įskilęs. įskilimas eina kurį laiką horizontaliai, paskui staigiai šauna aukštyn ir baigiasi. na ir t.t. perspektyvos žodžiu.
“Rūsys” buvo įdomus dėl kelių dalykų. pirmiausia tai siaubo filmai yra jėga ir bet koks mėginimas tai įgyvendinti Lietuvoje, manau, vertas palaikymo. antriausia, iki jo pasirodymo, girdėjau gerų atsiliepimų apie filmo scenarijų, visai nenutuokdamas apie ką jis, bet tiesiog sužinodamas, kad jis geras. po to labai greit ir su sunkiom traumom, tarsi vasarą su rogutėm nuo kalno, nusileidau sužinojęs apie Mariaus Jampolskio dalyvavimą filme, bet iškentėjau žinią didvyriškai ir labai savimi didžiuojuosi. na ir dar N kitų dedamųjų, kurios nėra gal taip ir svarbios.
įsitaisom krėsliukuose. aš visą pusdienį mitau vienu bananu ir vandeniu, nes aštrinau jusles, kad filmą patirčiau pilnai (nors šiaip tai nespėjau, bet taip kažkaip gražiau skamba, kai pats tarsi save aukoji dėl filmo). salė tuščia ir visai malonu, kai prasidėjus reklamoms, joje sėdim tik mes, močiutė su megzta kepuryte, ir keturi vienetai jaunimo, kurie per seansą sugebėjo apsidrabstyt popkornais poros metrų spinduliu. manau juos reikėtų į rūsį. taigi žodžiu jokio nemokamo viskio, žvaigždžių, liaupsių ir autografų. gerai. tris kartus ekranas primena, kad čia pirmas interaktyvus filmas pasaulyje ir kad kažką aktyvuotum savo mobylkoj, bet kadangi turiu vietoj mobilaus nedidelę bulvytę, kurią norėdamas susisiekti su kuo nors, mėtau į žmones, tai aktyvacijos negresia. su priešinfarktine būsena išgyvename per reklamas ir leidžiamės į slėpiningą pirmojo pasaulyje interaktyvaus siaubiako pasaulį.
o dabar rimčiau. pseudodokumentinių filmų populiarumas ir tendencijos jau nusibodusios, bet na, tarkim, kad pateisinti vienus ar kitus režisūrinius sprendimus, gali būti atleistina. kadangi trailerių nežiūrėjau, tai šito fakto nežinojau ir truputėlį susinervinu. tikroviškumo tai neprideda, bet gal kažkam patinka ir yra naujovė, nežinau. bet kuriuo atveju, šitas filmavimo metodo pasirinkimas pateisinamas ir mėgti ar nemėgti kažką vienas reikalas, bet jei visa atliekama kokybiškai, tai kodėl gi ne.
lyg savo nuodų taurę siurbčioju žiūrėdamas į Jampolskį ir dar prieš filmą jau galvojau kaip šmaikštausiu ir juoksiuos iš jo vėl, bet jis ištempia šitą filmą ir gana neblogai. tai – dar vienas dalykas, dėl ko „Rūsys“ nustebina. o ir bendrai, patys aktoriai, kurių filme ne taip jau daug, nekelia pasibjaurėjimo. šen bei ten išlenda ir skaudžiai duria „mėginimas suvaidinti“ vieną ar kitą sceną, bet jei dialogai nenusileidžia iki spalvų orkestro pašnekesių lygio, tai galima stebėti net nesiraukant. patinka. nors ir paskaičiau liaupsių Jurgai, kuri tarsi ir jėga, nes ne aktorė ir pan., man jų duetas su Jampolskiu gana vientisas ir kokybiškas darinys, kur vienas atstoja kitą. turint omeny, kad tai jos debiutas kine (rodos taip juk?), tai pagarba. žodžiu, komanda, įskaitant ir katiną, filme kiek aukščiau nei vidutiniška ir tai jau gerai.
mėginu suvokti pačio scenarijaus superiškumą, bet kol kas vis dar nelabai sugebu. gal kas nors pakeista nuo to momento, kai išklausiau tris kibirus pagyrų, bet jis toks slidokai silpnai vidutinis. labai įsitempus galima išlaikyti jį ties vidutinio riba, bet taip jau stipriai reikia įsitempti, kad kojytės neslįstelėtų link žemumų, kad uch. Ieva (Jurga) ir Tomas (Marius) gyvena savo tarsi idealiuose namuose – vaikas, katinas be uodegos, slampinėjimas basom, niurkymasis, apsikabinimai ir panašūs dalykai. gražu. bet Ieva, pasirodo, serga ir jai su galva negerai, todėl ją turi prižiūrėti gydytojas, o tai yra priežastis dėl ko namie ant kiekvieno kampo įtaisomos stebėjimo kameros ir visi salėje esantys žiūrovai tarsi patys daktarai, gali stebėti kas vyksta namuose. na, taip pateisinamas filmavimo metodas. gerai. tai žodžiu viskas kaip ir ok, kol vieną dieną į duris nepasibeldžia cementinio veido jaunuolis ir po to pradeda dėtis keisčiausi dalykai. vietomis, jau filmui įsibėgėjus, prie tos regimosios realybės dar mestelima kažkokių spalvotų prisiminimų iš senovės, kaip ten vyko įsimylėjimas tarp Tomo ir Ievos, kaip viskas buvo fainiai, ir ta saulėta praeitis lyg turėtų atrodyti labai gražu, lyginant su prietema namuose esamojoje situacijoje, nu bet kažkaip taip manęs neįtikina. per tą pačią “Aurorą” tokios kelionės nerealybėse įgyvendintos sklandžiau ir įdomiau (matai, turint savo žinių bagaže tris matytus filmus, galima net nuorodas į juos parašyti. Tuoj dar sukursiu ką nors apie žmogaus vienatvę, namų troškimą ir tremtį, taip susiedamas su “Ekskursante”).
iš pradžių lyg tie visi keistai vykstantys dalykai neįtikina, bet būna įdomūs. palaipsniui visgi pradeda jaustis monotonija ir tiesiog laiko tempimas – kiek ten galima apsirengus gulėt tose lovose. blem name elektros nėra, kad reikia kartais vaikščioti pasišviečiant mobiliaku, o vyrui liūdna ir jis guli su džinsais, ir ką tu jam. tai taip pusei filmo praėjus jau pradedu kurti sviestuotas teorijas apie tai, kaip čia viskas išsiriš, nes pamažu tampa nykoka. tas raidžių kolekcionavimas irgi nuotaikingas. Kažkaip galvojau, kad susidėlios „cu l8r“, bet susidėliojo kitkas. sudėtinga išlaikyti dėmesį, kai filmas yra vienoje lokacijoje filmuojamas, bet kaip įrodo pvz. “Rec” ar “Phone Booth”, tai įmanoma užduotis. na ir filmo finalas toks ne tai kad vyšnia ant torto, bet vyšnia ant vyšnios vyšnioje ant torto torte. pakankamai lengvai nuspėjama, bet dar ties tuo išrišimu, tarsi pačiam režisieriui niekaip nesigauna patikėti, kad viskas čia yra būtent taip, užtrunkama gerokai.
iš esmės, pats veikėjų filme vystymas gana silpnas, lieka N klausimų kas, kaip ir kodėl, lieka prisiminimas apie technines kliurkas bei neatitikimus kadruotėse ir panašiai. na, vidutiniška. nesakau, kad tai yra šakės kaip blogai. tai yra gerai, todėl, kad lietuviai tokiam kinui neturi įdirbio, nes sukurti trashovą siaubuką su juokingais efektais ir kreivu scenarijum yra „blogai“, o reikia imtis iškart visko super-rimtai, daryti pirmuosius pasaulyje, geriausius, baisiausius ir t.t. filmus, kur pajungtos į bendrą filmo žiūrėjimą mobylkos, skalbimo mašinos, kaimynų nuomonė ir pagal oro temperatūrą atitinkamai skambanti muzika. gerai, kad yra žmonių, kurie tuo tiki ir tai daro. šis filmas, turbūt, neužilgo pasimirš visai, bet vis tiek nueiti į seansą manau vienaip ar kitaip verta.
Levas
