mūsų draugas Levas (kino recenzijos „Duženose“, leidykla/zinas Terror.lt, įvairūs muzikiniai projektai) rugsėjo pabaigoje apsilankė Drezdene vykusiame industrinės muzikos festivalyje „Tower Transmissions IV“. savo mintimis jis jau dalinosi per „Facebook“, bet čia pateikiame visą pasakojimą (jis ilgas, bet skaityti tikrai verta) su Levo kelionės įspūdžiais, atlikėjų muzika/video ir nuotraukomis, kurių autorius – Mikko A. šis suomis, galima sakyti, yra kultinė metalinio ir ne metalinio undergroundo asmenybė (ar ką nors sako pavadinimai Deathspell Omega, Clandestine Balze?). dėkui Levui už tokį išsamų reportą. beje, teksto kalba nėra ypatingai taisyta, kad išlaikyti Levo pasakojimo atmosferą.

ketvirtadienis. 2014 09 25

su momentiniais pajuokavimais apie nekokią būseną po kompaktų mini-minėjimo (Levo Terror.lt išleido trijų lietuviškų grupių bendrą cd – Kostra, red.) „Akivaruose“ autobusas pajuda link Marijampolės. kiek džiaugsmo jame man. yra ir rozetės, ir planšetės, ir internetas, ir netgi sėdžiu vienas. tabaluoju kojom ir fantastika iki kol nepastebiu, kad netoli prisėdę beveik pensijinio amžiaus vokiečiai pjausto kumpį ir siurbia alų. o aš? o aš užsimastęs visą alkoholį palikau stovėti parduotuvių lentynose. tai gerai, kad marijampolėje keičiasi autobusai, yra 15 minučių laiko nušuoliuot iki artimiausios degalinės ir įsigyt porą VOLFO SKARBŲ.

pasikeitus, autobusas kažkox nejaukus, daugiau žmonių, nors sėdžiu vis dar solo, bet šalia pradeda kažkokie rusai skambinėt Natašoms per skaipą, visa tai erzina, bet reikia susitelkti į tai, kokia graži Lietuva už autobuso lango. nu jinai manau graži ir žiūrint į autobusą, ne tik iš jo, bet kažkaip toje apačioje šalies taip retai tenka būti, kad vis važiuoju paskutiniais mėnesiais ir aikčioju kaip smagu būtų čia pasėdėt, o čia pavaikščiot, o čia pagulėt.

temstant vis daugiau laiko spoksau į laptopo ekranėlyje transliuojamus filmus, o ne laukan, nes žinau, kad lauke gražu, nors ir Lenkija. apie filmus kada nors kitą kartą. vairuotojas pyksta, kad su centu atsidariau tūliko duris, nes NINADA DŪMAT, JESLI ZAKRYTA, TAK ZNAČYT ZAKRYTA. pasirodo, važiuojam kažkokiam lenkų mieste, kur tūlikais naudotis negalima, o aš jo net nepastebėjau.

baiginėjasi mano kumpis, alus ir, kadangi dėl dingusio wifi nėra ko apkaltinti, o autobusinė mergaitė (stiuardesė ji vadinas?) maloniai paaiškina, kad „na čia viskas dėl signalo. paprastai išvažiavus iš Lietuvos problemos su signalu būna. Vokietijoj kartais būna internetas, Lenkijoj paprastai ne“. tai blem nereikia man tų internetų kelionėj, bet tai kodėl girtis, kad mūsų autobusų linijos ant tiek geros, kad kiekvienas gauna po internetą ir po rozetę? aš už teisingą marketingą. sometimes we have wifi, sometimes not. bala nematė. miegam. autobuse miegas, aišku, keistas, bet malonu, kad davė dekį. mėginu klausytis muzikos per naktį, bet vis tiek prabundu kiekvienoje stotelėje. ir visi prabunda. ir spokso vienas į kitą užtinusiom akim ir su viltim jose, kad niekas greta jų į laisvą sėdynę neįsitaisys, kur dabar taip gera šiukšles, kojas ar dar ką susidėt.

penktadienis. 2014 09 26

nubudimas Berlyne. galvoju ar gerai, kad Lenkiją pramiegojau, ar ne, bet turbūt gerai. grįždamas pamatysiu. Vokietijos peizažui labai gerai sudera Arvo Part  – Collage with John Cage. už lango pilka, kraštovaizdis kažkaip lietuviškas, bet tarsi viskas tvarkingiau. kažkaip jiems net vagos kreivai išart nesigauna rodos. vargas. lietum pasitinka ir Drezdenas. nespėju parsipūst Vokietijos žemėlapių į mobylką todėl išdidžiai vadovaujuosi savo ranka rašytais gps mepsais kaip kad SUK Į KAIRĘ, PIRMYN IKI VYNERŠTRASE. čia kelias iki hostelio taip.

praeinu ir pro patį club Pushkin. klubas rodos lyg kažkokia automobilių stovėjimo aikštelė, bet ai. kažkas bus. į hostelį niekas neįleidžia, nes ček-inas nuo 14h tai susimąstau begalę pramogų per lietų. kaip kad nueiti į parduotuvę, įsigyti maisto, cigarečių ir alaus paragavimui. nuotaika kaip mat kita. lietus beldžia į galvą, bet nieko tokio. pilkas dangus, pajuodę pastatai toly, sumuštinis su kumpiu, vangiai, bet užtikrintai tekanti Elbė ir malonus siurbčiojimas su nuojauta, kad lyg per gerai viskas.

nuojauta pradeda tvirtintis, kai hostely man paaiškina, kad mano užbookinimas yra spaliui, o ne rugsėjui. wow sakau. most likely I am retard, the debil kaip lietuviai sako. taip būna, kai mėgini šimtą dalykų daryti iš karto. nu nieko. žmogus hostely malonus, sako pametėsiu iki greta esamo hostelio. pametėja mane. hostelis toks, kad iškabos jokios, tik ant skambučio knopkės prie durų parašyta hostel ir kažkokių vokiškų charabaškų. aš dėl savo arogancijos vokiškai nesuprantu, bet maigau mygtuką iki pažaliavimo, nors niekas durų neatidaro. matyt hostelis uždarytas arba šiaip nieko nėra. gerai, kad yra draugų, kurie padeda ir nurodo į kitą viešbutėlį, visai greta centro. ir langas netgi į geležinkelio bėgius! tik kambarys jau ne vienam, o keturiems, nors gerai, kad trijų nėra. yra užimta viena lova dviejuose kambariuose. Ten, pasirodo, Andrew. jis ko gero airis, nes ryžas. ko gero su juo daug kalbos nebus, nes jis vis varto turistinių įžymybių Drezdene katalogą ir tiesiog tūno. bet su juo ir nereikia nieko kalbėt. reikia eiti.

nesvarbu, kad kojos po visų kelionių per hostelius ir t.t. vos neša, linguoju į centrą su tikslu aplankyt kažkokią galeriją ar pan. na tai nueinu į tą jau žymią Drezdeno galeriją, kur yra paveixlų, kad visiems reikia pamatyt. kadangi aš neturiu įgūdžių žiūrėti visokius krikščioniškus motyvus paveiksluose ir natiurmortus, mąstau tiesiog, kad žmonės seniau mokėdavo gražiai paišyti, bet dvasinio pakylėjimo rodos ir nejaučiu. na, taip. įgūdis. kai įgūdį turi klausyt muzikos be melodijos ar spoxot pigų kiną, nes jis fainas, tai klasikiniam menui gal ir neužtenka vietos galvoj. su tokiom neramiom mintim traukiu link Puškino klubo, kur ir yra tai, dėl ko čia atsibeldžiau. pora alaus iš krautuvėlės, kažkokių mažų dešryčių užkandai ir pyst niekas ten jokie industrialistai prie įėjimo nemėgsta gurkšnot. ne tai kaip čia „prie durų“. vangiai sveikinamės su šen bei ten matytais žmonėmis. girdžiu Levas, Lėvas, Leivas, Lyvas tokias va visokias vardo variacijas, bet kaip ir negaila.

vieta smagi. kieme terasos, pabarstyta smėliuko, kad tipo pliažas, vaikinukas kepa dešreles, sudėta malkyčių laužui, juokaujam apie industrialistų beach party ir šiaip, žodžiu, laukimas. stebina mane kad pirkdamas iš baro alų butely, moki euru daugiau ir gauni raudoną žetoną, kurį turi nešiotis su savim ir kaskart pirkdamas kitą alų parodyt ir atnešt butelį. gale koncerto eurą atiduoda, o tu grąžini žetoną. sistema nevaikiškai sudėtinga, bet sugebu ją perkasti. čia matyt kad buteliai nepasimestų gudriai sau galvoju (čia, kad girti vokiečiai butelių nepridaužytų – Kostra).

School for Cadavers. pakeitę Hekate, kuri negalėjo atvykti. nei vieno, nei kito nežinau, daug nesitikiu, bet čia turbūt gerai, nes gaunu labai gerą tokio maždaug tradicinio industrialo dozę. apskritai penktadienio programa labai lenkianti link tradiciškumo, todėl net nežinau ar čia džiaugtis tuo, ar ne. jie dviese. gitara ir vyriokas už laptopo su mikrofonu. groja neilgai, ko gero netempia nei pusvalandžio, bet lieku nudžiugęs festo pradžia.

Jarl. ko gero žmogui, nors kažkiek besidominčiam industrial muzikėle, ypač lietuviams, šitas projektas tikrai turėtų būti žinomas. vien Autarkeia yra išleidus solidų skaičių jo relyzų, na ir jis man nuoširdžiai patinka, nors ir klimpsta kartais į dark ambiento pusę. bet niekada nemačiau jo gyvai. o gyvai jėga. neinu analizuoti aparato, bet tai viena būgnų lėkštė ir stalas su equipmentu, už kurio Erikas sugeba tą savo klaustrofobiją perkelti į tavo sąmonę. tinkama vizualizacija, kurioje garso bangos susilieja su laikraščių iškarpomis apie žmogžudystes Švedijoje, kuriose žurnalistai padarė „didžiąją darbo dalį“ neteisingai apkaltindami žmones, sugadindami gyvenimus ir t.t. aktuali tema ir sunki, slegianti garso masė.

garsas:

Pain Nail. turiu silpnybę suomiams ir tai buvo mano laukiamiausias projektas šiame festivalyje. oj kaip nesuklysta. oj kaip tėkšta. neilgas užloopintas video su ehm įvairiomis citatomis, kurios nepatiktų ehm lygių teisių ir pan. gynėjams ir blem duetas taip vynioja, kad ima kilnotis kojos ir linksėt galva po truputį. Mikko maloniai glosto kontaktiniu mikrofonu kažkokį metalinį apskritimą, sugebu įmatyti Korgo Monotroną, bet tos techninės detalės visai bereikšmės. visa galva aukščiau už kitus kol kas.

garsas:

Nordvargr. vos pradėjus grot, šneku su vienu pažįstamu, kuris sako „ai aš trumpam užeisiu ir viskas, nes šiaip nuobodus jis man“. ha, galvoju, neišmanėlis, taigi čia legenda, bla bla, būtina pamatyt. pradžia įdomi ir matau kaip pokalbio kolega palieka salę. stoviu stoviu ir suprantu, kad ir man jau ko gero laikas palikt, eiti pasivaikščioti, nusipirkti dar alaus ar pažiūrėt kaip dešrelės kepa. nu blem visko tiek daug, viskas taip greitai kinta, ir viskas taip tuščia, kad svarstau kodėl taip būna. rodos viskas pagal kanonus – gera vizualizacija, garsas geras ir atskirai paėmus elementai visai nieko, bet visumoje nyku. stebiu vis daugiau išeinančių iš salės. sakau „boring?“ sako „well, I didn’t want to use that word“. nu tai taip žodžiu (bet įraše jie visai nieko – Kostra).

garsas:

Ke/Hill. šitas duetas, lengvesnė Genocide Organ versija, svečiavosi spalio 4 d. Lietuvoje. iš pradžių mane kiek erzino iki raudonų užsuktas garsas kur salės gale stovint galvojau kad kelnes tuoj nuneš, o prieky stovintys žmonės turbūt visi iki vieno apsimyžo nuo garso, bet gal toks užmanymas. kokybiškas vokiškas industrialas. ritmingas, griežtai struktūriškas, pakaitomis besikeičiantys vokalai, atitinkama poza su akiniais nuo saulės ir t.t. žodžiu gražu ir gera.

Thorofon. vakarėlio finalui. kažkada ponas McKaras padovanojo jų CDs gimtadienio proga, tai, menu, sukau, sukau, sukau. čia sudėtis daugmaž įprastinė tokiems kolektyvėliams. mergaičiukė su kompiuteriu, vyrukas už Ms-20, jei neklįstu, ir vokalistas. vokalisto manieros vis pribėgti ir ką nors „pataisyti“ muzikantams kažkaip nervavo (mane taip nervindavo latvių Roswater lyderis – Kostra), bet blem tas beveik šokinis inustrialas su nelinksmais lyriksais jėga. salė linksmėja, ūžia, rėkia. vakarūška rodos tik įsilinguoja, o jau laikas nešdintis.

garsas:

reziume toks, kad blogi festivaliai, kuriuose visos grupės geros. todėl gal ir gerai, kad ten buvo Nordvargras, nes kitaip gautųsi vien gyrimas. o šiaip jis gražiai toks vikingas visas atrodo žilstelėjęs tai aš nebūdamas mažas ir paliegęs vis tiek greta jo jaučiausi kaip paaugliukas.

o čia visą parą pardavinėja alkoholį ir gatvėj gali sau vaikščiot su alum ir niekas tau nieko nesakys (taip, taip. kai žmonės moka gerti, tai jiems ir leidžia gerti – Kostra). ir kažkaip rodos nematau, kad būtų labai daug prasigėrusių. Na, vakar bendrai vienas vyriškis kažką rėkė gulėdamas ant suoliuko. vakaras baigiasi ant Elbės kranto. gražiai vandeny atsispindi šviesos, gražus miesto gaudesys tolumoje, gražiai skamba Lana del Rey ausinėse kai nusibosta klausyti miesto, ir taip va sėdi sau ant upės kranto, klausaisi, spoksai į naktį ir rodos viskas gerai, ir rodos ko daugiau norėt? nieko.

II dalis

kad nepratęsinėt kadaise aptartos tradicijos rašyti tik vieną dalį raportų iš kelionių, festų ir pan., ir kol atsiminimai visai neuždulkėjo ir neliko permatomais realybės skeletukais, su sekmadieniniu lengvu kūnelio nuovargiu sėdu pribaigti kelionės aprašo. Garso takelis rašliavai – naujas Sonne Hagal darbas Ockerwasser, besisukantis playeryje pakaitomis su III (Levo išleistas minėtas trijų LT grupių cd) nuo pat grįžimo. štai:

2014 09 27. šeštadienis

lengvai aidi kūne ir galvoje vakarykštis alus po 2,30 euro ir parašius raportą rodos Drezdenas kviečia laukan. palieku hostelį, planuodamas pasižvalgyti po miestą ir vos paėjus kelis žingsnius matau žmogų iškeltomis į viršų rankomis, einantį link manęs. ką gi, tai vienas pgrm (Levas čia tikriausiai turėjo omenyje savo projektą Pogrom – Kostra) fanų, toks bulgaras Stefanas, kuriam visada jaučiu kažkokią keistą antipatiją. gal todėl, kad jis nuolat maloniai bendraujantis su „žinai, paskutinis tavo performansas man priminė tą ir tą, mano drauge, aš būtinai atsiųsiu tau nuorodą“ ir t.t. be jokios arogancijos sakau, kad yra žmonių, su kuriais smagu ir malonu bendraut ir su kuriais absoliučiai ne. nu žodžiu, kad nešvaistyt brangaus interneto jo aprašui, pokalbis vyxta maždaug taip:

Bulgaras: Herou my friend, where are you going?

Levas: emm. To the city I guess.

Bulgaras: Ooh. I am going to look for some place to eat and have coffee too.

Na ir žodžiu po kelių beprasmių frazių apsikeitimo jau einam kartu. kaip cool. stengiuosi klausyti jo tik viena ausim ar tai puse ausies, kad atsakymus galėčiau apriboti į „yeah“ ar „awesome“, bet tuo pačiu kad nesigautų keista situacija, kai jis paklausia ką veikiau praeitą vasarą, aš pysteliu „thanks“ ir einam toliau. na žodžiu minimizuotas kontaktas. kažkur centre sėdam kavos, gal nieko visai. klausiu kokie šios dienos planai, mano draugužis pradeda vartoti žodį WE. kaip suprantu mes jau esam komanda ir šeštadienį leidžiam kartu. geriausia ką galim daryt tokioj komandoj tai eit į kiną, kad komanda tylėtų ar į muziejų, ar pan. kinas vokiškai tai truputį nesąmonė, o muziejus pats tas.

kadangi išvakarėse nusivyliau senųjų meistrų darbais, manau būtų gerai nueiti į naujesnių amžių parodas. ok, skulptūros manęs nedomina, nors į egiptiečių mumijas ir t.t. pažiūrėt nieko, o štai priėjus impresionistų, ekspresionistų, romantikų ir t.t. tepliones, visai kas kita. žymiuosi sau į mobilų vardus ir pavardes, kuriuos reikia prisiminti ir toliau pasinagrinėti, bet nusikėlus kelias dienas į priekį, mobilų praterioju, todėl dabar iš to savo sąrašo nieko nepamenu. Otto Dix triptikas karui yra kažkas nuostabaus (tikrai taip, aš jį irgi Vokietijoje parodoje atradau ir net Duženose postą apie jį rašiau – Kostra) kaip ir Kirchnerio darbai. dar visa eilė tų, dėl kurių reikės ten grįžti ir iš naujo susižymėti. turbūt į planšetę iš kurios plėšomi lapai, nes taip patikimiau. galvoj mėginu analizuotis kodėl tokie skirtingi pojūčiai stebint štai tai, ką matau čia, ir tai, kas buvo tų senųjų meistrų muziejuje vakar. norom nenorom viską suvedu į kančią, nes noriu ieškoti atsakymų būtent ten. kančia egzistuoja ir senųjų meistrų religiniuose portretuose, bet ji tokia tolima ir sterili, kad ja tikėti nesigauna, o čia ji tokia gyva ir kvėpuoja į tave. prisimenu Martino žodžius iš Londono – We create because we suffer ir sugretinu tai su tuo, ką matau ir girdžiu šiom dienom Drezdene feste. tai ne aksioma, bet taip mąstau muziejuje, žiūrėdamas į tuos rodos skausmingai iškraipytus realybės vaizdus. gerai. tai priverčia jausti ir pats jutimo malonumas yra jėga. tebūnie ta juslė ir tariamai neigiama, nes gi liūdna = neigiama, o linxma = cool. aš čia teisus turbūt? žodžiu verta aplankyti.

išeinam ir kol mano draugas nesugalvojo toliau planų, sakau, kad reikia pavalgyt, išgert alaus ir noriu eit į hostelį pamiegot, nes na +- esu 70% tikras, kad jis nesakys „o jėga, aš gal galiu pamiegoti šalia tavęs“. galų gale superkebabas ir alaus butelys paupy. čia bene pradeda darytis mėgstamiausia vieta – dviračių ir pėsčiųjų takelis palei Elbę su visokiais spalvingais suoliukais, kuriuos gali rinktis pagal tai, kox nuotaikos koloritas šią minutę. smagu.

galų gale numigus valandą pasirenku tą patį keliuką paupiu iki parduotuvės tam įžanginiam alui ir koncertui. susitinku suomius, jie suka į tą pačią kebab place. lengvai kalbamės ir kažkaip išlenda iš galvos va tox straipsnis, nesenai perskaitytas, apie bendravimo įpatumus. straipsnyje buvo lyginami skirtingi bendravimo modeliai. pvz., JAV žmogus neturi teisės nutilti, nes kitaip jis tampa lievas. Yo man. uh huh. Agreed. What da fuck. etc. kitas extremumas yra Suomija, kurioje nemaža dalis bendravimo eina per tylą ir tiesiog buvimą. vidurys yra, pasak straipsnio, Danija. bet suomiai šiandien gurkšnoja nuo ryto todėl jie sąlyginai labai šnekūs. aptariam įspūdžius iš koncerto, kebabų kainas, Drezdeną ir atsliūkinam iki koncerto vietos. viskas taip kaip vakar, tik laužas paslinktas į kitą vietą kaip ir grilis. tai labai svarbi informacija. žinau.

Vilgoč turi kažkokių problemų. pasirodo užmynė ant mikserio. gotiškos išvaizdos vaikinas įjungia garsą ir išeina į backstage. kadangi Vilgoc šiaip jau HNW projektas, tai atrodo keista, nes groja industrialas. salė pustuštė. atrodo gana keistai, bet nusprendžiu, kad čia turbūt toks konceptas ir palaukęs iki kol pradės ruoštis Dogpop, slenku lauk.

Dogpop – prieš N metų koncertavę Lietuvoj man padarė kone tą patį įspūdį kaip Genocide Organ savo ironišku bumčiku, na ir nenuostabu, kad čia buvo vieni mano laukiamiausių. aišku, klausant tokių grupių, minusas toks, kad nesuprantant vokiečių kalbos, tam tikrų simbolių ir t.t., suvokti pilnai jų žinią sunku, bet pats draivas superinis. čia duetas, susidedantis iš pusės Ke/Hill ir Thorofon frontmeno. galų gale į publiką dalinami maži Jäggermeisterio buteliukai ir man paskui pažįstamas paaiškina, kad bene pagrindinė mintis – žmonių, bet kokia kaina siekiančių media pripažinimo, pašiepimas. tai tarsi dirbtinė TV laida. na, darosi dar įdomiau. aišku, jei garsas nebūtų toks superinis, taip džiugu nebūtų, bet čia strykčioju.

garsas:

Vilgoč. ne, nenudebilėjau. Tiesiog, pasirodo, pirmas performansas nebuvo Vilgoč, o tiesiog fonūškė, o dabar muzikantas galų gale susitaisė mikserį. paklausau gal minutę. gera triukšmo siena, bet šiuo metu reikia aptarti visokiausias biznis dylz, todėl su kolega renkamės terasą ir praleidžiam kiek daugiau nei Vilgoč, aptardami reikalus. smagiai kliuksi alus, kiemely kuriasi laužas ir pikti industrialistai rikiuoja kėdutes prie ugnytės, pasišildyt piktų industrialistiškų rankyčių ir veidukų.

garsas:

Tunnels of Ah. blem, tokio prasto pasirodymo nemačiau jau amžius. turint omeny tai, kad šis projektas turi leidinių gana žymiuose leibluose, tai tik dar kartą įrodo, kad kartais leidiniai juose yra labiau tapšnojimas vienas kitam per nugarą, giriant „koks tu cool“, o ne tikra muzikinė vertė. Fuck. blogiausi skaitmeniniai efektai ant vokalo, vizualizacija, pastoviai išsijunginėjanti (ten dar turbūt žmonės negirdėję apie tokį dalyką kaip loopas), todėl kaskart pasibaigus, per visą sieną nušvinta didžiulė PLAY knopkė. o čiūvelis tik rėkia kaip jį skaudina religija, visokie jėzaus paveikslėliai. nu žodžiu, keikiamės su vienu suomių pakeliui į lauką, kur praleidžiam dar pusvalandį šnekėdami apie muzikinius reikalus. skinheadų koncertai šiais laikais ko gero tapo vienas įdomesnių reiškinių, tiek Suomijoje, tiek čia, tiek, matyt, visur. informaciniai voratinkliai, kur turi praeiti pro kelis lygius checkpointų iki prisigauni iki koncerto vietos, ir t.t. rodo nuotraukas iš paskutinio koncerto kažkur name miškuose. jėga. romantika prisiminus ir tai, kaip čia viskas vyxta su Skindays.

garsas:

Nickolas Schreck & John Murphy. čia buvo love it or hate it situacija. daugybei žmonių tai atrodė nuobodu, daugybė sakė, kad čia buvo pyzdiec kaip gerai. aš esu tarp pastarųjų. šiek tiek priešistorės apie tokią asmenybę kaip Nickolas Schreck – rašytojas, muzikantas, leidėjas (išleidęs pvz. pirmąjį Christopher Lee albumą), buvęs satanistas, juodasis magas, turėjęs savo bažnyčią, prieš dešimtmetį atsivertęs į tantrinį budizmą. bet tiesą sakant visa jo povyza viso festivalio metu išsiskyrė iš kitų. keistų bruožų, plikai skustas ir išties spinduliuojantis savo aurą, nors labai draugiškas žmogus. John Murphy – legendinis australų būgnininkas. na ar ne per daug legendų kartais čia jau… blem pasižiūrėjau su kuo jis dalyvavęs muzikinėje veikloje tai Current 93, Whitehouse, Death in June, Blood Axis, SPK, NON ir t.t. reikia daugiau? nemanau. muzika keista – kaos padas ir būgnai, už kurių John Murphy, ir Nickolas vokalas. kai jis ištiesia savo rankas tame budistiniame rūbelyje (tunika tai gal, nežinau), atrodo, kad apims tuoj visus. superinė jo poezija, intarpai tarp kūrinių trumpom sintezatoriaus melodijom, tarsi iš senų exploitation filmų, radio werewolf kūriniai ir žodžiu pasaka. retai kada spoken word kaip toks, yra įdomus, bet čia o taip.

garsas (Radio Werewolf):

IRM. jų pirmas albumas buvo praktiškai tobulas, bet nuo to laiko jie tik gerėjo. ar tai įmanoma? taip. pati Martino charizma, tai, kaip jis elgiasi, o dar gitaristas ir Jarlo indėlis. žodžiu po trijų kūrinių turėjau eit lauk ir išsitraukt cigaretę, surūkyt ir nusprendęs, kad jau nusiramino viskas viduj, grįžt atgal. tai nesumeluota. to nesumeluosi. kaip tik prieš pasirodymą kalbam su Martinu apie ispanų menininką David Nebreda, kuris savo valia pamina kūno galimybes badaudamas, nekontaktuodamas su išoriniu pasauliu, kankindamasis, pjaustydamas save ir t.t. tų fotografijų taip pat nesumeluosi. rodos meilėje ir kančioje vidurio nėra. yra tik viskas arba nieko ir ne kitaip. ar bent mąstau, kad taip turėtų būti. pristatomas naujas IRM albumas Closure… bendras muzikinis paveikslas susideda iš kelių albumų, bet žodžiu… tai buvo geriausia ir manau vien dėl to buvo verta važiuoti 20h į vieną ir į kitą pusę. prachekinkit – tai vienas originaliausių projektų industrial scenoje. hau.

garsas:

Institution D.O.L. kažkada gavau šio projekto CD kaip rekomendaciją, kad čia super puper industrial. kažkaip pasirodė gana vidutiniška, bet a la legenda, tai klausau. keistas projektas, kurio taip ir nesupratau ar tai pašiepiamas pats industrial, ar tiesiog parodijų projektas, ar šiaip humoristinis. žodžiu linksmi pristatymai ir pakalbėjimai tarp kūrinių, be jokios ironiškos potextės, tipiniai industriniai vaizdai apie karą ir t.t., suinterpretuoti per tūsą. abu jie krentantys į akis iškart. toks stiprus ir gražus moters archetipas – šone išskusti plaukai, griežtas stiliukas ir apskritai vokalas ir muzika žymiai geriau skambėjo nei jų dueto (na buvo ten vieta pasirodyme, kai Barbie sako „o dabar mano girlfriend pagros truputį savo muzikos“). kaip teko sužinoti vėliau, jos solo projektas – Magadan. tad va, šį pavadinimą reikia įsiminti.

garsas:

The New Blockaders. paskutiniu metu girdėjau vien bogus daiktus apie juos – pradedant nuo žmonių ripofinimo, baigiant šūdinais for fun pasirodymais. bet dabar grįžtu iš lauko ir wow. vienas geriausių harsh junk noise pasirodymų paskutiniu metu ar kaip? sukasi cemento maišyklė ant scenos, du piliečiai su balaklavom ir o, brutalybe, o groži. daug fizinių objektų – metalo lakštų, statybinių medžiagų ir t.t., kurios po truputį naikinamos, smulkinamos ir metamos į betono maišyklę taip garsą darant, nežinau, vis intensyvesniu? galvojau, kad tokiu vėlyvu metu jau bus sunkoka išlaikyt dėmesį, bet oi kur tau. tikra noizo jėga. fantastika. grįžo susidomėjimas jais.

garsas:

Lumbar Puncture – jokios projekcijos, tiesiog toks dark ambientas dūzgiantis. jam išlaikyti dėmesio jau nebėra jėgų, todėl paklausau kelias minutes ir persimetus keliais žodžiais su žmonėm šen ir ten, laikas sukti link hostelio.

 2014 09 28. sekmadienis

apie kitas dienas nesiplėsiu, nes nėra ten daug ką iš klejonių tų vienam po Drezdeną rašyti. teko apsilankyti karo muziejuj. gražu. nors energijos iškrova po vakar jaučiasi visu kūnu, siurbčioju alų atsisėdęs ant saulutės prie tankų. viduje įdomu – tarsi norisi pasitempti vietomis. skaitydamas tokius vokiečių kaltės pilnus atsiprašinėjimus prie kiekvieno stenduko kone, truputėlį pradedu justi pošlykštį skonį, bet nieko. daug knygų, tarp jų ieškau kadaise verstų i lietuvių kalbą originalų, bet deja jų tiek daug, kad užmetu tą mintį. žodžiu pažiūrėti verta.

vėliau tyli kelionė palei upę. čia šeimos, daug vaikų, vaikams išrieda raudonas kamuolys į gatvę, matyt prisakyta į ją neiti tai vaikas trypčioja susiėmęs už galvos ir nežino ką daryti. Here comes superlevas, pametu berniukui kamuolį, jis rėkia danke danke. į savo užrašyną raitau padrikas frazes, tinkamas tam momentui – mergaitė violetinė suknele su uogom. prostitutės ir karalienės. vėliau turistauju jau sėdėdamas centre ir valgydamas kažkokią saksonišką sriubą ir ragaudamas oktoberfestinį alų. iš jūsų 10 eurų ponas. Cool. vakaras vėl palei Elbę, bet šįsyk jau ramus, su kebabu ir keletu alaus. gražiai vakarėja, kol galiausia naktis užkloja viską aplink (o gal tik mano akis, nežinau). šalia vyxta kažkox jaunimo tūsas. kadangi pakeliui tai užsuku ten. už 5 eurus gauni vieną alaus, ženkliuką ir galimybę pašokt pagal DJ. šokėjas iš manęs menkas tai pasėdžiu ant kėdutės, pamąstau apie kontrastus su vakarykščiu vakaru ir laikas į hostelį. hostely jau mano kambary dar pora žmonių. klausiu gal alaus, sako negeria, sėdžiu kiemely su alaus buteliu ir kava, kam nors perduodu linkėjimus.

2014 09 29. pirmadienis

tampausi jau su visom terbom. stoty ateina pirmasis laimėjimas – surandu saugyklą, kurioje sumetus eurus, kažkodel neužsirakina durys. spaudalioju CANCEL kol subyra kokie 4 mėginimai įsidėt pasaugot lagaminus būtent čia. ha, laimėjau 12 eurų. diena laviruoja tarp oktoberfestinės linxmybės ir dešrelių ragavimo, ir kelionių ratais po Drezdeną, vis atsiduriant prie netoli hostelio ant suolo gulinčio žmogaus. blem, jis jaunas, bet jis guli. kartais praeinu, jis atsisėdęs. kas kažin tokio baisaus turėjo įvykti, kad taip (nieko, daug tokių Vokietijoje. manau, kad dažnu atveju tiesiog tinginiai – Kostra). prisimenu momentus, kai pačiam teko bastytis be namų, bet tada buvo žmonių, kurie padėdavo, o čia štai visai vienas. su savo skudurais. vakarui artėjant galvoje pradeda darytis vėsu ir tuščia. tuoj namo. tikiuosi niekas greta neatsisės.

Levas