visada malonu neplanuotai papulti į gerą renginį. taip buvo ir šįkart su „Post-Schizophrenic Evening“. šeštadienio rytas pajūryje. ar varome į Kauną prancūzų Dirge ir kelių lietuviškų grupių žiūrėti? varome.

renginio data: 2015 05 02
vieta: „Puntojazz palėpė“, Kaunas

trumpas pasivaikščiojimas Kauno gatvėmis ir žiūrime, kad jau vakaras. na, galvoju, bus faina – gera sunki muzikikė, krūva pažįstamų iš Kauno bei Vilniaus ir panašūs tokių renginių malonumai.

deja, atėjus skelbtu laiku, koncertu net nekvepia. lygiai taip pat ir pažįstamų nelabai matosi, apart poros žmonių, susijusių su grosiančiomis grupėmis.

tai ką, laukiame ir dairomės. oj, kaip tokios vietos reikėtų Klaipėdai. po klubo “Roxy” užsidarymo, kuriame vykdavo vidutinio dydžio renginiai, pajūryje praktiškai neliko bent kažkiek padoresnės vietos sunkesnei muzikai.

aišku, nereikia galvoti, kad ta “Puntojazz palėpė” kažkokia stebuklinga – tiesiog patalpa virš picerijos su kampe įsprausta scena. bet lokaliniams renginiams pats tas. nors Dirge pasirodymas kaip ir nėra lokalinis renginys…

dairomės, o pažįstamų kaip nėra, taip nėra. tik jaunimėlio iki dvidešimties metų netrūksta. tiems tai gerai – vienas ar du alaus ir jau lakstai linksmas.

vargais negalais prasideda renginys. nežinau, tikriausiai esu labai išponėjęs, bet pusantros valandos beprasmiškai laukti stebint dūkstančius paauglius ir garsą betikrinančius muzikantus užknisa.

dar labai į akis krenta renginį garsinantis vaikinukas. jis nuoširdus, paslaugus, bet matosi, kad su sunkesnės gitarinės muzikos įgarsinimu nelabai ką bendro turi. niekaip vilniečių Hellhookah vokalistui nepavyko išaiškinti normaliai, kad ant vokalo reikia uždėti “dealey’jų”. kaip ir žino įgarsintojas, kad toks dalykas yra, bet niekaip nesuvokia, kiek to užvėlinimo reikia. prie to niuanso dar grįšime :)

žodžiu taip, pirmieji groja post-rockeriai iš Vilniaus Subliminal Messages. na, ką aš žinau. tikriausiai, tokio stiliaus entuziastams viskas skamba labai gražiai, bet man po poros gabalų pradeda kilti žiovulys. čia tas pats, kaip su daugeliu vidutinio lygio metalo grupių – groja gerai, bet žinai, kad nei jie tą stilių išrado, nei jie jį tobulina, nei sugroja aukščiausiame lygyje. išliekamosios vertės nelabai rasta.

antrieji scenoje – vilniečių duetas Hellhookah. jau senokai norėjau juos pamatyti gyvai. vis gi įdomu, ką gali išspausti du muzikantai. ypač, kai vienas iš jų yra mergaičiukė būgnininkė.

grįžtame prie garsisto (kai jo paprašė tarp grupių neleisti kažkokių sintetinių Queen koverių, jis paleido metalo – Limp Bizkit). Hellhookah pradeda groti, o vokalisto balsas aidu sugrįžta už kelių sekundžių :) viskas baigiasi tuo, kad vienas iš koncerto organizatorių prieiną ir paprašo to vaikinuko sumžainti užlaikymą. taip, po poros gabalų, Hellhookah garsas plius minus susitvarko ir jau galima įdėmiau pažiūrėti, kas vyksta ant scenos.

matosi, kad Hellhookah vokalistas – gitaristas dievina senąjį oldskūlinį doomą bei stonerį ir ganėtinai neblogai groja. būgnininkė čia kaip ir antrame plane – sėdi apatišku veidu, muša lėtą ritmą su lėtais perėjimais.

bendrai paėmus, tokio projekto egzistavimas yra labai teigiamas dalykas Lietuvos metalinėje/roko padangėje vien savo netipišku formatu bei nelabai populiaria mūsuose muzika. beje, labai džiugu, kad žmonės groja įsijautę. per kultinių St. Vitus koverį “Born Too Late” tiesiog jaučiasi, kad vokalistas dainuoja apie save :) tiesa sakant, man asmeniškai iš jų pasirodymo šis kūrinys ir nuskambėjo geriausiai.

po Hellhookah scenoje – Vilniečiai su utenietišku prieskoniu NRCSSST. pirmas įspūdis – groti moka. šiaip, nieko keisto – vienas iš gitaristų Mantas dalyvauja tokiuose projektuose, kaip Au-Dessus ar Exile Into Suffery. garsas ne stebuklingos kokybės, bet vyriokai kala stiprų dabar populiarų post black/shoegaze/bla bla bla. na, paimk Lifelover, sujunk su Defheaven ir maždaug galėsi įsivaizduoti muzikinį stilių. publika šoka, merginos klykia, šviečia gražūs būgnininko ūsai :)

neklausau tokios muzikos daug, bet pažiūrėti įdomu. aišku, dėl išliekamosios vertė, kaip ir su Subliminal Messages, kyla klausimų.

o tada po truputį savo būgnus ir aparatus pradeda susirinkinėti prancūzai. pirmas įspūdis – wow, tokio amžiaus žmonės dar turuoja ir leidžia sunkią įdomią muziką. na, apie garso kokybę eilinį kartą neverksiu, bet net ir ne pačiomis geriausiomis sąlygomis Dirge smogė. ne sugrojo, ne pavarė, bet smogė.

buvo tiesiog gražu žiūrėti, kaip plaukiojanti, įvairių efektų sluoksniais padengta monotoniška ramybė paima ir sprogsta su pagrindinio vokalisto riaumojimu ir gitarų siena. tikrai stipru. net sunku būtų nusakyti sitlių (ir tai tikrai yra labai gerai) – lyg ir doomas, lyg ir posthardcore ar postmetal, lyg ir industrial. žodžiu ne pavadinimuose, o gerai sugrotoje įdomioje muzikoje esmė.

buvau šituos prancūzus prabėgom klausęs, bet po šito koncerto tapau jų fanu. na, visada smagu, kai žmonės groja gerai ir originaliai.

ai, dar buvo linksmas momentas, kai rimtais veidais grojantys vokalistas/gitaristas bei bosistas susižvalgė ir pradėjo žvengti.

o pabaigai dar kartą noriu pasipiktinti:) vilniečiai, kauniečiai, kur jūs buvote? nepaisant organizacinių nesklandumų, renginys muzikine prasme buvo labai vykęs. dėkui orgams ir tikėkimės, kad jie nesėdo į didelį minusą.

Kostra