Levo taikinyje – dar vienas ganėtinei šviežias „kietas“ filmas.
pavadinimas: The Guest
metai: 2014
šalis: Jungtinė Karalystė
režisierius: Adam Wingard
gana senokai teko žiūrėti filmą, kurio metu tiek daug kartų persigalvočiau nuo „čia visiškai šūdas“ iki „oho, geras“, galų gale iki „ką aš čia žiūriu išvis“. visai gali būti, kad to čia buvo ir siekta, todėl galiausia turbūt reikėtų leisti įvertinti visa tai žiūrinčiąjam.
režisierius Adam Wingard siaubiakų mėgėjams turėtų būt pažįstamas iš „V/H/S“ filmo (kuris mano nuomone nors ir mėgino įsikibti į važiuojantį „found footage“ traukinį, visgi buvo gana skystas) ir kelių daugiau mažiau vidutinių slasher žanro filmų.
„The Guest“ pradžia labai greitai sustato į vietas visą filmo priešistorę. kariuomenėje žuvo šeimos palikuonis, likę gyvi tėvai, brolis ir sesuo liūdi, lyg iš niekur atvažiuoja gražus mėlynakis blondinas („Downtown Abbey“ vaidinęs Dan Stevens), prisistato žuvusio sūnaus draugu, perduoda linkėjimus ir pasilieka iki vakarienės, iki kito ryto, galiausia per kelias dienas sugeba įtikti absoliučiai visiems, nes yra stiprus, gražus, turi nuomonę, moka muštis, pamoko blogiukus, skriaudžiančius kiek paliegusį žuvusiojo brolį, pasitūsina su jo seserim ir bendrais bruožais yra svajonių jaunikis kaip Mikutavičius, Grigaitis ir Bredas Pitas kartu sudėjus.
būtent dėl šito savo amplua ir išvaizdos mikso man niekaip nesigauna susivokti tame, kas vyksta toliau (objektyvumo dėlei pasakysiu, kad „American Psycho“ ar „Perfume“ taip pat buvo filmai, kurie manęs absoliučiai neįtikino ir tai greičiausia skonio ir prioritetų reikalas).
o toliau vyksta taip – gražuolis susitinka ginklų platintoją, su juo susitvarko ir tada pamažu pradeda nykti žmonės. lyg ir užuominos į slasherį, ir aš nieko prieš, kad jis užlenkia vieną kitą ne vietoje pasitaikiusį asmenį, bet istorijai rutuliojantis toliau, filmas įgauna tokį absurdo pagreitį, kad sėdžiu įsikibęs į fotelį ir prašau sumažinti greitį nors truputį.
specialios tarnybos, kažkokie slapti eksperimentai, staiga supuola kone visa JAV armija medžioti gražuolio, automatai, bombos, granatos, sprogimai ir t.t. na, ir aišku pats finalas su dar šiokiu tokiu užsukimu ir pagražinimu.
todėl galiausiai sėdžiu po filmo, žiūriu į raides ir mėginu sugromuliuoti visą informaciją, kurią gavau per pusantros valandos. viena dalis kvepianti trileriu, kita dalis – superherojišos mokslinės fantastikos, dar šiek tiek juodosios komedijos. visas šitas mišinys teorijoje skamba neblogai. neblogai būtų ir ta perspausta vaidyba, nesąmonės, parodijos iš bajavykų, absurdas, bet jis nelimpa nors tu ką. nelimpa mano smegenyse.
įsivaizduokit jei Vitas Vasiliauskas, kalbėdamas apie ekonomines problemas, staiga įterpia tokį: „mokytoja barasi: -jei taip ir toliau mokysies, tavo tėvas pražils!!! -įsivaizduoju, kaip jis apsidžiaugs, -kikena Petriukas. -juk dabar jis visiškai plikas!!!!!!“
įš pradžių būna garsus „HA“, o paskui sėdi ir galvoji WTF. tai va tokie pamąstymai apie „Svečią“.
Levas
traileris:
