tam tikruose pogrindiniuose muzikiniuose sluoksniuose besisukantis Tomhetas pristato savo sunkiosios muzikos atradimus.
bandžiau rašyti kažkokį įžanginį žodį ir pritempinėti šitą rekomendacijų / apžvalgų raizgalynę prie kažkokios koncepcijos (ale kaip man atsibodo tradicinis corpsepaintu išsimalevojusių satanistų blackas) . rašiau, koregavau, tryniau, vėl rašiau… nusprendžiau, kad neverta, nes niekam ir taip neidomu. tegu būna paprastai ir nuoširdžiai. čia – aštuonių albumų, kurie mane įtraukė lyg juodosios skylės, apžvalgos / rekomendacijos.
beje, kad jau prakalbau apie nuoširdumą – kas šitoj rašliavoj nerasit jokio juodmetalio – man nuoširdžiai neįdomu.
taigi, kažkas iš vietinių muzikinių maniakų (jeigu neklystu, tai buvo Skolis iš Inquisitor) prieš keletą metų man parodė prancūzus Celeste ir jų “Misanthrope(s)” albumą. visiška garso, energijos ir svarbiausia, nesuvaidintų emocijų siena (tos emocinės energijos jau kūrį laiką buvau pasigedęs sunkiojoj muzikoj). truputį pasikapsčius po grupės biografiją, išaiškėjo, kad šita chebra yra kilusi nuo hardcore’o scenos. “hardcorščikai blacką varo geriau, nei metalistai”. tokia buvo pirma į galva šovusi mintis.
po pažinties su Celeste pradėjau tarp visokių netradicinių metalui stilių (visokie hardcore’ai, sludge’ai ir t.t.) ieškoti to, kas man labiausiai asocijuojasi su black metalu.
kitas mano atradimas buvo amerikiečiai Young And In The Way. šita trijulė tiesiogine žodžio prasme drebia į veidą pilną neapykantos garso monolitą. “When Life Comes To Death” man yra vienas geriausių šių metų albumų. internetas rašo, kad jie varo black’ą, sumaišytą su D-beat’u / Crust’u. žodžiu, vėl hardcore’as su black metalu (tik čia jau jaučiama senesnė blacko mokykla) . pasiklausykit patys:
dar vienas, visiškai naujas albumas, kuris prikaustė prie kėdės – Plebeian Grandstand “Lowgazers”. šitas turėtų patikti visiems, kas dabar yra ant tos visos Deathspell Omega disonansinio blacko bangos.
vėl hardcorščikų / mathcorščikų chebra varo taip piktai ir sunkiai, kad drąsiai galėtu lenkti ranką su Gorguts’ų Luc Lemay. man čia nieko netrūksta. nei čiornos energijos, nei atmosferos nei pykčio. jūsų teismui :
Whorls “Petrichor” – tai dar vienas šių metų žostkačius. blastbeatų masė, nevaikiškos gitarų partijos ir toks tarsi isteriško psichopato vokalas, kuris įsiskverbia į pasamonę kaip kirmėlė. nors albumas ir nėra nesustabdoma mėsmalė, tačiau net ir lėtos gabalų vietos nesumažina įtampos. perklausius albumą, neilgam apėmė tokia rami tuštuma. lyg po smūgio elektra. prašom :
kitas šių metų dėmesio vertas albumas – Protestant “In Thy Name”. drožia panašiai kaip Whorls, tik gal kiek labiau stright-forward, su vietom įsipaišančiu D-beat’u. purvinas albumo įrašas man ne visada patinka, tačiau čia jis viską gražiai sulipdo. apie juos manau plėstis neverta – klausykit patys.
Thaw “Earth Ground” yra visiška šviežiena iš kaimyninės Lenkijos. čia jau kiek mažiau hardcore’o įtakos. bet vėlgi, nėra tas pagal štampovkes sulipdytas black metalas. pati grupė rašo, kad eksperimentuoja tarp Sludge ir Blacko. Matyt taip ir yra. mažiau mėsmalės nei aukščiau aprašytuose albumuose, vietom netgi yra ambientovų / noizovų motyvų. gabalų tempas, sakykim, toks vidutiniškai greitas. gal netgi melodingiausias iš čia aprašomų albumų. ieškokite bandcampe :
Take This Town “Waking Dream” irgi vertas paminėjimo. nors gal ir mažiausiai blacku kvepiantis ir daugiausiai visokio core’o prisirpęs albumas. turbūt dėl keistų kompozicinių sprendimų ir dėl tos saldžios shoegaze’inės melodijos gabale “Dust Remains” šitas albumas man vienas prastesnių šiame sąraše.
ir pabaigai toks itališkas šviežias albumas Sedna “Sedna”. daug visokių lėtų melodingų vietyčių kurios perauga į galingą garso gūsį. kažkuo priminė senesnę Altar of Plagues kūrybą, ar į jau kelis kartus lietuvoje koncertavusius Downfall of Gaia. Sedna gal prie bendro šitos mano rašliavos konteksto ir sunkiai pritempia (d-beat’o crusto ar apskritai hardcore’o čia kaip ir sunku rasti), bet negalėjau nepasidalinti:
Tomhetai, labai dėkui už rekomendacijas. lauksime antros dalies.
