mūsų kino apžvalgininkas Levas rėžia dar vieno filmo apžvalgą. šįkart rimtai aptriamas labai solidus 2014-ųjų leidinys. bet ar tikrai su šiuo filmu viskas gerai?
pavadinimas: Stage Fright
metai: 2014
šalis: JAV
režisierius: Jerome Sable
kaip labai man patinka siaubo filmai? taip, labai. o kaip labai aš mėgstu miuziklus? senovėj mėginau žiūrėti vieną, pavadinimu „Muzikos garsai“, bet gana greit po tos vietos kur „Do tai saulė danguje, rė šviesus jos spindulys“, užsižiaugčiojau ir nebesužinojau kaip ten gama baigėsi. kas yra siaubo miuziklas tai aš išvis neturėjau žalio supratimo, bet kartais imi ir susipažįsti su netikėtais žanrais pasidomėjęs kas gero išėjo praeitais metais ir ką žmonės vertina. pasirodo jie vertina tai.
tokiu pavadinimu sukurtas ne vienas siaubo filmas ir bent du jų yra įstrigę kaip tikrai verti dėmesio ir aukštos kokybės slasher žanro filmai. fantastiškas 1987 metų italo M. Soavi režisuotas “Stage Fright”, pasakojantis apie aktorių trupę, įkalintą teatre, kol juos žudo pelėdos kauke pasidabinęs psichiškai nesveikas buvęs aktorius.
analogiškai žavus 1980 metų “Stage Fright”, pasakojantis apie aktorę, kuri, gavusi rolę, išprotėja galutinai ir pradeda žudyti savo kolegas.
su šiltais prisiminimais įsijungiau ir naują “Stage Fright”, tikėdamąsis kažko atmosferiško ir gražaus. oi, kaip suklydau. pirmiausia, tai čia vaidina pats savaime savo klipuose ir dainose nemažai žmonių prigasdinęs Meat Loaf. jo rokelį, transliuojamą kažkurių metų top-100 per teliką, virkaujant apie amžiną meilę, su iš baimės pasišiaušusiais plaukais prisimenu iki dabar.
taip, šitame filme jis vadovauja vaikų stovyklai, kuri stato “Phantom of the Opera” miuziklą. Ir žinot ką? nemačiau tų naujų “High School Musical” ir panašių dalykų, teko regėti tik “South Parko” parodiją, bet jinai ko gero absoliučiai tiksli. žmonės filme ne šneka, o dainuoja. štai, ima vaikai ir pradeda dainuoti važiuodami autobuse, dėl kažko ginčydamiesi ir panašiai, o aš sėdžiu susiėmęs už galvos, susigūžęs lovos kamputy, ir taip ištampytais nervais po savaitgalio, ir klausinėju savęs kodėl aš tai žiūriu.
taip, toje vasaros stovykloje prasideda žudynės. yra tarsi priešistorė, nes nužudoma brolio ir sesers, esančių stovykloje, mama, po sėkmingo miuziklo, ir matyt tai kažkaip siesis su įvykiais dabar. ir, žinot, dabar kažkas miuziklų labai nemėgsta. taip nemėgsta, kad vis filme atsiranda intarpai kaip kauke prisidengęs žudikas kažkokiam rūsy šėlsta pasikabinęs vaikų nuotraukas, groja roko muzika ir jis dainuoja kaip jis nekenčia miuziklo. o tada vaikai dainuoja lauke. o tada dainuoja dvi mergaitės, konkuruojančios dėl to, kuri bus pagrindinė miuzikle.
Nu ir žodžiu, visi dainuoja arba žudosi. žudynių scenos, pastebėsiu, padarytos gražiai. jų nedaug, bet kelios jos gana efektingos. tai pasidžiaugė akys nors tiek, nes dėl viso kito neturiu komentarų.
kaip jums dainelės žodžiai „i’m gay, i’m gay but not in that way“. aha, ten yra laižiako tarp dviejų vyrukų. po sėkmingos scenos ir padainavimo. na tiesa šyptelėjau vienoj vietoj, nes nuskambėjo klausimas „ar žinote kaip vadinasi japoniška kaukė kur veidą padengia baltai?“ ir vienas vaikų atsakė „bukkake“, nors iš tikrųjų paskui pasitaisė, kad „kabuki“. žodžiu toks juokingas dalykas buvo nutikęs filme. visa kita neišpasakytai graudu, daininga ir neįdomu. jei mėgstat miuziklus, tai gal čia tame esmė tokio filmo. kitu atveju čia tikrai visiškas šūdas, nors ir šmėkštelėjęs šen bei ten kaip „vienas geriausių 2014 siaubo filmų“.
traileris:
