Duženų FB puslapyje rekomendacijomis besidalijančio Pauliaus geriausių 2019-ųjų metų albumų apžvalga.
trumpai ir prie esmės – geriausi metalo albumai kuriuos girdėjau šiais metais:
Lingua Ignota – Caligula
sunkiausias šių metų albumas: kritiškai jau spėtas išaukštinti Lingua Ignota ilgagrojis „Caligula” naudoją sunkią muziką sunkioms temoms.
Pensées Nocturnes – Grand Guignol Orchestra
šventiškiau nusiteikę Pensées Nocturnes šiais metais išleido savo šeštajį LP „Grand Guignol Orchestra”, kuriuo tik dar kartą demonstruoja, kad avant-garde black metalo scenoje Prancūzija lieka neaplenkiama.
Dead to a Dying World – Elegy
šios grupės albumas „Litany“ išleistas 2015 m. buvo vienas iš mano mėgstamiausių doom metal leidinių per paskutinius penketą metų, todėl naujo grupės LP laukiau nekantriai – vertėjo, paklausykite ir jūs.
(DOLCH) – Feuer
šiemet grupė (DOLCH) išleido savo pirmąjį, kiek mažiau nei valandos trukmės hipnotišką, pilno ilgio įrašą „Feuer“. po serijos puikių EP ir split’ų šis LP vietomis kiek šlubuoja, bet dėmesio vis vien nusipelno.
Idle Hands – Mana
heavy metal ir gotikinį roką maišantys Idle Hands šiemet atliko savo rolę ir išleido ypač kabinantį albumą „Mana“.
Mayhem – Daemon
legendiniai norvegai Mayhem šiais metais išleido albumą, kuris bene tobulai maišo pirmųjų grupės albumų primityvumą ir vėlesniųjų eksperimentines tendencijas. Šis albumas gal ir nepadės pamatų naujam metalo žanrui, tačiau Mayhem diskografijoje tikrai užims garbingą vietą.
Blue Hummingbird on the Left – Atl Tlachinolli
“beveik war metal, bet nevisai” šie Kalifornijos kolibriai/blackeriai 2019 m. pradžioje išleido albumą, kuris mano grojaraščio neapleido visus metus, dėl to dabar apie juos ir skaitėte.
Panzerfaust – The Suns of Perdition – Chapter I: War, Horrid War
turbūt labiausiai tradiciškas black metal albumas šiame sąraše. Be papildomų pagražinimų ir išvedžiojimų – šią vietą tarp geriausių Panzerfaust nusipelnė vien tik neįtikėtina savo muzikos kokybe.
White Ward – Love Exchange Failure
panašiame sąraše 2017 metais White Ward užėmė ketvirtą vietą – šiemet lipa kiek aukščiau. Šie ukrainiečiai ir vėl naudojasi mano silpnybe gerai su juoduoju metalu sumaišytiems saksofono garsams ir, kiek apleidę Lovecrafto įkvėptą tematiką bando apdainuoti kitą antžmogišką blogį – mūsų pačių susikurtą visuomenę.
The Meads of Asphodel – Running Out of Time Doing Nothing
šiam albumui vos išėjus jau reikia remaster’io. muzika chaotiška ir skirtingos dainos dalys kartais vos siejasi viena su kita, vokalai vietomis vos girdisi, o kartais norint klausytis reikia kelias minutes susikaupti, kad prisiversčiau užsidėti ausines ir net dainų žodžiai neteikia jokio eskeipistinio džiaugsmo, tokio dažno sunkiuosiuose žanruose.
ką dar galiu pasakyti? nieko. čia geriausias metų albumas.
Solokultas.
