Paulius pristato savo pačius pačiausius 2018-ųjų albumus.

2018-ieji – kokie jie buvo?

du. nulis. vienas. aštuoni. šiems metams tik prasidėjus metalo scenoje stiprių albumų ilgai laukti nereikėjo. jau sausio 5d. savo kūrinius į pasaulį išleido net trys metalo scenoje gerai žinomi ir gerbiami vardai – Summoning, Watain ir Shining, bei gal kiek mažiau žinoma, bet dėmesio ne mažiau verta portugalų doom/post metal grupė Sinistro. ir tai buvo tik mėnesio pradžia, pradėjusi gerus muzikai metus. tą patį mėnesį išėjo Farerų Salų doom’o etalono Hamferð „Támsins likam” albumas kuris ilgai pretendavo patekti į šių metų mano topus. Panphage išleido puikų folk metal albumą „Jord“, o Tribulation toliau vystė savo garsą ilgagroju „Down Below“. experimentinio death metal albumų katalogą išplėtė grupė Portal, o austrai Abigor išleido „Höllenzwang“.

po tokio metų starto, muzikai (arba man) reikėjo kiek poilsio ir vasario mėnesį alumų srautas kiek aprimo į paviršių iškeldamas Barren Womb su jų purvinu ir standartų nepaisančiu albumu „Old Money/New Lows” bei black/death metal reprezentuojantys Horizon Ablaze.  

nutirpus sniegui (regionuose kuriuose jo buvo) ir lyjant pirmiesiems pavasario lietums iš žiemos slėptuvės iššliaužė moliuskų entuziastai Slugdge su ypač aukštos kokybės death metal LP „Esoteric Malacology“. NWOBHM (ir šiaip metalo) klasikai Judas Priest išleido daugelį savo kokybe nustebinusį albumą „Firepower”, kurį verta lyginti su geriausiais šios legendinės grupės opusais. norintiems ko nors modernesnio savo albumus pasiūlė Altars of Grief, bei ukrainiečiai Drudkh, kurių naujausias albumas gal ir nėra labiausiai išskirinis jų diskografijoje, tačiau geriausiai apima viską kas daro Drudkh Drudkh. o jei norint ko nors dar labiau nutolusio nuo klasikos, kovo mėnuo siūlė Hardcore Anal Hydrogen albumą „HyperCut „ – video klipą dainai “Jean-Pierre”  ypač rekomenduoju ir patariu žiurėti didžiausia galima rezoliucija. o jei ir čia dar per mažai avangardo, tai paklausykit Among the Rocks and Roots albumą “Raga”.

pavasariui įpusėjus į mano akiratį pakliuvo melodingojo mirties metalo grupė Inferi, kuri mano, šio žanro beveik neklausančio, ausiai skambėjo puikiai (o į akiratį pakliuvo su savo bjauriu albumo viršeliu). kalbant apie albumų viršelius, tai aštresnės akies savininkams rekomenduoju patyrinėti Glorior Beli albumą „The Apostates“. na, o  norintiems nuo vizualinių tyrinėjimų atitrūkti balandį savo ilgagrojį pasiūlė Aura Noir.

gegužės mėnuo buvo kiek lėtesnis ir nors buvo išleista nemažai kokybiškų albumų, tačiau už ausies užkliuvo ir ilgiau pasiliko tik Panegyrist „Hierurgy” ir pačioje mėnesio pabaigoje pasaulį išvydęs Skyborne Reveries „Winter Lights“.

priešingai gegužei birželis pasitaikė dosnus. black metal senbūviai Marduk išleido albumą “Victoria”, kuris nėra geriausias jų diskografijoje, tačiau net šiais, black’o kiekiu ir kokybe gerais metais, yra vertas dėmesio ir įvertinimo. prie birželio juodmetalio diskų kolekcijos prisijungė ir kiek melodingesnis ir kosminėmis dulkėmis padengtas Hoth holocron’as albumas, bei thrash metal įtakos nevengiantys norvegai The Konsortium. black’o neklausantiems gal labiau patiks Khemmis  arba stoner/doom klasika tapti rizikuojantys, “Our Raw Heart” LP išleidę YOB. taip pat birželio pabaigoje Gaerea išleido albumą „Unsettling Whispers“.

vasara, žinoma, yra populiarus festivalių, atostogų ir kelionių laikas, tad laiko klausytis muzikai lieka mažiau, o ir patys muzikantai turbūt būdami tuo užsiėmę įrašus leidžia kiek lėčiau. galbūt todėl liepos mėnesį galiu sutraukti į tris pagrindinius įrašus. pirmiausia – Immortal su  „Northern Chaos Gods“ ,   kurie įrodė, kad ir po išsiskyrimo su Abbath gali kurti puikų metalą.  kiek melodingesnės muzikos mėgėjams JAV grupė Oubliette išleido albuma „The Passage“, o norintiems atitolti nuo black metal įtakos, italai Ultra-Violence išleido vieną iš nedaugelio kokybiškų thrash metalo albumų šiais metais – moderniai skambantį „Operation Misdirection“.

paskutinis vasaros mėnuo – dar kuklesnis. tik Manes albumas „Slow Motion Death Sequence“ ir Mantar „The Modern Art of Setting Ablaze“ paliko kažkokį aidą mintyse. Manes ankstyvoje savo karjeroje palikę black metalo šaknis dabar siekia klausytojus paveikti elektronikos įtakotais garsais, o Mantar jau kelintą kartą leidžia daugiau ar mažiau tą patį albumą – galime tik pasidžiaugti, kad tas albumas puikus.

vos rudeniui atėjus savo albumus publikos teismui pateikė daugybė grupių iš kurių išskirčiau High on Fire ir Madder Mortem, avangardistus Anaal Nathrakh, death‘erius Horrendous (su ne tik gera muzika, bet ir vienu geresnių death metal albumų viršelių šiais metais), bei su trenksmu prieš keletą metų grįžusius metalo senbuvius Satan.

spalis šiaip, yra vienas geresnių mėnesių bendrame metų kontekste, bet sprendžiant iš metalo relysų kuriuos girdėjau, tai nuotaikos vyravo gana liūdnos – ar tai buvo industriniai Author & Punisher, stoneriškieji Windhand ar death‘o įtakoti Un, bemaž visi geri albumai priklausė „doom“ kategorijai. Vienintelė išimtis – Devouring Star, bet kažin ar jų albumas „The Arteries of Heresy“ buvo kurtas su intencija pakelti nuotaiką.

po vėlinių atėjo gruodis. tikrai. lapkričio šiais metais nebuvo (na jei jau labai norit, tai galit susirasti naujausius grupių Groza ir Vanishing Kids albumus, bet čia kažkokie anachronizmai). šiaip, buvo žmonių, kurie žiemos pradžioje savo mėgstamiausius metų albumus jau buvo išsirinkę, bet jie, žinoma, elgėsi kvailai. grupė  Svartidauði pavyzdžiui, išleido vieną geresnių black metal albumų šiais metais – „Revelations of the Red Sword“. o Sulphur Aeon nusprendė, kad visiems mėgstantiems death metal reikia kalėdoms padovanoti albumą „The Scythe of Cosmic Chaos“ kuris ne vieną tokį metų top sąrašą privertė skubiai peržvelgti savo vertybes. šventėms savo melodingo grind’o davė ir Beaten to Death su albumu “Agronomicon”.

topas

na štai, pagaliau, bendrais bruožais aptarus metus galima pereiti prie man svarbiausių albumų šiais metais.

16.  Eryn Non Dae. – Abandon of the Self

pavasario pradžioje buvo daug „gerų, bet ne puikių“ relysų, tad atrasti  „Abandon of the Self“ buvo tikra atgaiva. ši prancūzų grupė tik dar kartą parodė, kodėl jų šalis laikoma viena svarbiausių avangardinio metalo scenoje.

15. Zeal & Ardor  – Stranger Fruit

nors, kiek kitaip nei daugelis, aš nemanau, kad maišyti black metal ir tai, kas iš esmės yra tam tikros etninės grupės folk muzika, yra taip nauja ir netikėta kaip kai kurie bandytų teigti, tačiau šio Manuel Gagneux projekto antrasis albumas yra puikus ir be šio faktoriaus. toks pat avangardiškas, bet labiau rafinuotas ir sunkesnis nei pirmasis Z&A albumas, „Stranger Fruit“ (tikėkimės) tiesia kelią tikrai didiems dalykams.

14. Sleep – The Sciences

stoner doom metalo klasikai Sleep pavasario viduryje pasirinko simbolišką balandžio 20d. datą ir niekam nepranešę po daugybės metų pertraukos išleido naują albumą. ir nors tai nėra vienos mega dainos kelionė po dykumą, bet albumas toks pat geras. šį kartą keliaujame po Antarktidą ir kosmosą.

13. Funeral Mist – Hekatomb

nors grupė (iš vieno žmogaus) Funeral Mist susikūrė giliais 1993 metais, bet pirmąjį LP pasaulis išvydo tik po dešimties metų, o „Hekatomb“ yra tik trečias pilno ilgio albumas. žinant, kad Daniel Rostén užsiima ir dar keliomis grupėmis, bei ne muzikine veikla, tai gal ir nestebina. laimei darbo į šį albumą buvo įdėta tikrai daug – vokalai skamba tikrai kitaip nei Marduk, tradicinis skandinaviškas black‘as čia pagardintas thrash stiliaus rifais, bei epinėmis melodijomis tikrai nenuvilia. 

12. Craft – White Noise and Black Metal

kiek kitoks nei ankstesni Craft albumai „White Noise and Black Metal“ geriausiai ir veikia būtent kaip albumas – viena daina seka paskui kitą, taip sudarydamos vieną bendrą kūną. ir nors albumui gali reikėti kelių perklausų, bei atsispyrimo paleisti shuffle funkciją, bet kantriausiųjų lauks tikrai vertingas apdovanojimas. +duodu taškų už skoningą albumo viršelį.

11. Sigh – Heir to Despair

Sigh (dar žinoma kaip サイ) turbūt pažystama visiems besidomintiems metalo avangardu. ši Japonijos grupė jau ne vieną dešimtmetį siekia rasti vis naujų būdų kaip patikrinti metalo (o gal ir pačios muzikos) ribas. naujausias jų albumas „Heir to Despair“ kiek subtilesnis nei dauguma ankstesnių: norintiems jį suprasti reikėtų įdėmiai įsižiūrėti į šio albumo viršelį – kuo atidiau žiūri, tuo daugiau pamatai.

10. Cultes des Ghoules – Sinister, or Treading the Darker Paths

jau kuris laikas manau, kad Lenkija yra viena svarbiausių šalių black metal scenoje, grupė Cultes des Ghoules vienas geriausių iš ten sklindančios juodumos pavyzdžių. tiesa, kai klausiausi paskutinės albumo dainos, vienu momentu buvau rimtai įsitikinęs, kad kažkuriame interneto lange netyčia kartu groti pasileido koks nors Talking Heads gabalas. klydau. bet albumas nuo to tik geresnis.

9. Imperial Triumphant – Vile Luxury

Imperial Triumphant šiais metais išleido ypatingai džiazuojantį avangardinio black‘o leidinį „Vile Luxury“ kurio skambesys mano mintyse iškelia XXa. pradžios Amerikos miestų vaizdus, kuriuose žmonės džiaugiasi gyvenimu ir klestinčia mada bei ekonomika, net nenutuokdami apie artėjančią didžiąją depresiją.

8.  Spectral Wound – Infernal Decadence

turbūt Kanados klimatas yra puikiai tinkantis black metal žanrui – ten gali rasti bemaž visų jo atmainų atstovų gerai išmanančių, kaip groti. vieni jų – Spectral Wound šiemet išleidę albumą “Infernal Decadence” kuris šiais metais ilgai tenkino visus mano black’o poreikius. 

7. Kroda –  Selbstwelt

kiek atitrūkstant nuo avangardo Ukrainos Kroda išleido folkišką black metal‘o opusą „Selbstwelt“. šis LP semiasi įkvėpimo iš turbūt visų ankstesnių grupės albumų ir derina šias įtakas ypač profesionaliai. 

6. Ungfell – Mythen, Mären, Pestilenz

jei dabar pažiūrėtumėte į mano 2017 metų topus atrastumėte viena įdomų sutapimą – ten šeštoje vietoje yra grupė Ungfell. kiti metai, kitas albumas, bet grupė ir vieta – ta pati. vis dar tebeeksperimentuodami su black‘u, folku ir netradiciniais motyvais Ungfell savo antru albumu tikrai nenuvilia.

5. Messa – Feast for Water

kai prieš porą metų išgirdau pirmąjį kritiškai išgirtą Messa albumą „Belfry“ iškart supratau, kad klausau kažko tikrai ypatingo, bet tikrai prisijaukinti šį albumą pavyko tik po kelių perklausymų. šiais metais išėjęs „Feast for Water“ sugriebė iškart. mažiau drone elementų, didesnis dėmesys subtilybėms, minimalistiško ir šiurkštaus doom metalo derinimas ir turbūt tiesiog didesnė muzikantų patirtis subrandino (turbūt) geriausią šių metų doom albumą.

4. Soldat Hans – Es Taut

kartais geriausi dalykai nutinka visai netikėtai. pavyzdžiui plaunant indus išgirsti vieną labiausiai emociškai veikiančių albumų per paskutinius keletą metų. Soldat Hans plačiausia prasme priklauso post-metal kategorijai, tačiau jame galima rasti daug kitų žanrų įtakos – nuo doom iki jazz iki psichidelikos. 

3. 1914 – The Blind Leading the Blind

kažkada 1914 pamačiau gyvai, tada paklausiau įrašų ir susidariau gerą įspūdį, nusprendžiau sekti šios grupės veiklą tikėdamasis gerų rezultatų. 2018 metų lapkričio 11 dieną – praėjus lygiai šimtmečiui po pirmojo pasaulinio karo pabaigos šie ukrainiečiai išleido albumą kuris tiesiog sutriuškino visus lūkesčius. maišydami death metalą su black‘u, šiek tiek sludge ir post-metal elementų 1914 sunkų, atmosferišką garsą kurį iliustruoja rimta ir aktualia tematika. žiūrint į tendencijas yra nemažas šansas, kad šis albumas nėra pirmoje vietoje tik todėl, kad su sekančiais albumais turėjau daugiau laiko.

2. A Forest of Stars – Grave Mounds and Grave Mistakes   

nominaliai black‘ą grojantys A Forest of Stars iš tikro jau gan seniai nukrypo nuo straight and narrow ir sėkmingai tyrinėja įvairius avangardinius užkaborius. bemaž spoken word vokalai kai kuriose dainose metalo puristus gali gana greitai atbaidyti, bet norintiems kažko naujo – rekomenduoju. 

1. Kontinuum – No Need to Reason

ar tai objektyviai geriausias šių metų albumas? greičiausiai ne. ar jis tikrai priklauso metalo žanrui? greičiausiai ne. ar tai albumas kurio šiais metais klausiau daugiausia ir pagal kurį prisiminsiu 2018m.? tikrai taip. gotišką atmosfera kvėpuojantys islandų rokeriai Kontinuum išleido albumą kuris patiks visiems, kam nesvetimas šiek tiek niūrus rock & roll. 

Likite blogi.

Solokultas.