žmonės sako, kad geriau vėliau, nei niekad, tad jūsų dėmesiui – „Duženoms“ muzikines rekomendacijos ruošiančio Pauliaus 2017-ųjų favoritai.

praėję 2017 metai buvo ypač turtingi išleistos muzikos gausa tiek iš naujokų tiek iš senų ir savo vardą užsitarnavusių grupių. taip pat tai ir pirmi metai, kai jau nuo pat sausio pradžios pradėjau aktyviai sekti naujienas ir klausytis dominančių įrašų nieko nelaukdamas. metams pasibaigus matau, kad daug grupių (Acid Witch, Amenra, Chaos Moon, Black Cilice) išleido albumus kurių vis dėl to nespėjau paklausyti, daug jų išleido ir grupės, kurių aukštinimo vis dar neperprantu (Pallbearer, Myrkur), bet, nepaisant to, metai buvo geri ir teko išgirsti daug puikių (ir nelabai) muzikos albumų. iš jų geriausi – šiame saraše. 

20.  The Necromancers – Servants of the Salem Girl

maišydami heavy ir doom metalą The Necromancers sukūrė beveik kiečiausią metų debiutą – nuo tokių kietėja speneliai ir dygsta ragai. 

19. Havukruunu – Kelle surut soi

suomių undergroundo kultūra abejoti sunku ir Havukruunu naujausias albumas tai tik patvirtina. sekdami tokių grupių kaip Bathory ir Immortal dvasinėmis pėdomis jie išleido puikų pagoniško juodmetalio ilgągrojį „Kelle surut soi“.

18. Akercocke – Renaissance In Extremis

Akercocke naują albumą brandino dešimt metų ir tai, kas gavosi, skamba puikiai. ar tai geriausias jų albumas galima ginčytis, bet, kad tai vienas geriausių 2017 metais mano girdėtų albumų – neginčijama.

17. Allochiria – Throes

nors šiam sludge/post-metal albumui ir nepakenktų iškirpti keletą nereikalingų minučių, tačiau “Throes” mano grojaraščių nepaliko nuo pat išleidimo ir greitu metu jų palikti regis neplanuoja.

16.  Loss – Horizonless

savo antruoju ilgągroju amerikiečiai Loss paleido į pasaulį vieną sunkiausių ir niūriausių funeral doom albumų per keletą paskutinių metų – „Horizonless“. 

15. Archspire – Relentless Mutation

technical death metal retas svečias tarp mano klausomų žanrų, bet Archspire sugeba ne tik techniškai groti, bet ir parašyti velniškai gerą albumą. tai ir lėmė, kad „Relentless Mutation“ ne tik sugebėjo patraukti mano dėmesį, bet ir tapti vienu iš metų topų.

14. Obitus – Slaves of the Vast Machine

Obitus albumas „Slaves of the Vast Machine“ yra viena daugiau nei 45 minutes trunkanti daina. nors šiame trumpo dėmesio išlaikymo amžiuje tai gali pasirodyti nepakeliamai daug, tačiau skirti šiai muzikai pusę akademinės valandos tikrai verta. grupė skelbiasi esanti post-black metal, bet skamba panašiau į Dark Funeral ar Mayhem nei į Deafheaven.

13. Lör – In Forgotten Sleep

savo muzikoje Lör maišo power, folk ir progresive elementus, įdeda šiek tiek death ir net black metal elementų ir pateikia jų mišinį savo pirmajame albume. „In Forgotten Sleep“ yra fantastiškas debiutas ir muzikos label‘ai dėl teisės leisti sekantį jų albumą turėtų išsiaiškinti ringe.

12. Tau Cross – Pillar of Fire

Tau Cross groja šiurkštų heavy metal/crust punk mišinį puikiai atspindintį žymiausių šios grupės narių pasiekimus ir skonį. klausytis kaip būgnus talžo Michel Langevin iš Voivod rekomenduotina dažnai ir ilgomis dozėmis, o Robo Millerio vokalai skamba taip lyg kas nors jo jauną versiją būtų suplakę su labai, labaaaaai, pavargusiu Lemmiu Kilmisteriu – atsipalaiduok, Barone, tai tik paranoja.

11. Woe – Hope Attrition

turbūt labiausiai tradicinį black metal skambesį atitinkantis albumas šiame saraše „Hope Attrition“ savo riffais paremtomis dainomis vietą randa sarašo viduryje – mažai kuo ekstravagantiškas, tačiau neginčijamai vienas geriausių.

10. Pagan Altar – The Room Of Shadows

po vokalisto Terry Jones mirties 2015 metais, legendiniai Pagan Altar pagaliau išleido savo paskutinį albumą “The Room of Shadows”. ginkluoti unikaliu vokalu ir geriausiomis doom metal bei NWOBHM tradicijomis per savo karjerą jie leido tik išimtinai kokybiškus albumus.

9. Pyrrhon – What Passes for Survival

antras (antras!) technical death metal ilgągrojis tarp man labiausiai patikusių metų albumų jau savaime yra įvykis, bet Pyrrhon leidžiu prasibrauti jau vien dėl to, kad „What Passes for Survival“ yra kur kas daugiau nei klasifikacija apibūdina – tai ir avangardinis pareiškimas ir garsinė juslių ataka. vienas šiurkščiausių ir sunkiausių albumų per pastaruosius keletą metų.

8.  Bell Witch – Mirror Reaper

du technical death albumai nėra vienintelė anomalija 2017 metais – štai  Bell Witch albumas „Mirror Reaper“ yra jau antras šiame saraše susidedantis iš vienos dainos.  viena valanda dvidešimt trys minutės ir penkiolika sekundžių. ir nei vieno iššvaistyto momento. Bell Witch groja puikiai, albumus rašo puikiai, ir šiame redagavimo nepažįstančiame (ir nuo to tik blogesniame) amžiuje išleido albumą, kurio redaguoti nereikia  ir negalima. geriausias doominis relysas 2017 metais.

7. Grift – Arvet

švedo Erik Gärdefors solo projektas Grift yra vienas labiausiai melancholiškų ir tuo pačiu didingų albumų, kuriuos girdėjau per praėjusius metus. jau dabar aukštai mano topuose esantis albumas turbūt būtų dar aukščiau, jei ne tai, kad perklausiau jį tik vėlų rudenį ir nespėjau skirti jam pakankamai laiko.

6.  Ungfell – Tôtbringære

dar vienas debiutas nurungia veteranus. į tradicinį black metal skambesį įmaišydami avangardo elementų ir tiesiog lesidami sau eksperimentuoti Ungfell išleido vieną kiečiausių balck‘o albumų šiais metais, tapo mano įdėmiai stebima grupe ir šiaip nusipelnė daugiau nepadoraus dėmesio.

P.S. ypač rekomenduotina Peste Noire fanams.

5.  Igorrr – Savage Sinusoid

bent penki skirtingi vokalai, gitaros, būgnai, armonika, styginiai, growlai, screamai, operiniai vokalai, bosinė gitara, mandolina, elektonikos bytai, smuikas, kažkas, ką įtariu esant gyvu viščiuku, dūdelė ir daugiau talento nei galima gauti už vieną sielą – Igorrr turi bemaž viską. albumas „Savage Sinusoid“ yra pilnas keisčiausių garsų ir idėjų, tačiau nenaudoja sample‘ų – viskas įrašyta išskirtinai šiam albumui ir grupė net gali tai pagroti gyvai.

narkotikai ausims ir sielai.

4. White Ward – Futility Report

jau esu sakęs, kad šis albumas įkūnija audringas vasaros dienas, tačiau metams pasibaigus turiu save pataisyti – albumas „Futility Report“ įkūnija ne vien vasarą, bet visus 2017 metus padengia blukinančia noire estetikos skraiste. būtent šį ukrainiečių grupes White Ward debiutinį ilgągrojį laikau stipriausiu debiutu praėjusiais metais.

3. Emptiness – Not for Music

post-metal/post-punk? galbūt. Emptiness nėra lengva įstatyti į rėmus, lyg jie patys stengtųsi išvengti detalių, leidžiančių klasifikuoti jų muziką. galbūt čia ir pavadinimo esmė. 

šis albumas ne tik ne muzikai, bet ir ne kiekvienam. klausykitės savo pačių rizika.

2. The Night Flight Orchestra – Amber Galactic

kai tokių užpelijusių grupių kaip Soilwork ir Arch Enemy nariai prisiminė, kas yra rock & roll ir susiburė groti geros muzikos atsirado grupė The Night Flight Orchestra.

begėdiškai smagus ir kabinantis “Amber Galactic” yra visiškai neteisėtas opusas, kuris nuo prieš tai aprašyto albumo nuotaikų šis skiriasi 180°. savo oldskūliniu septyniasdešimtųjų ir aštuoniasdešimtųjų garsu priverčia kratyti galvą, o sunkesniais atvejais ir šokti. 

1. Dodecahedron – Kwintessens

ypač sunkus, dvasiškai traiškantis, techniškas, sudėtingas – Nyderlandų juodojo metalo atstovų Dodecahedron albumas “Kwintessens” priklauso muzikos kategorijai, kuri neprisileidžia, atstumia ir verčia jaustis blogai.    

likite blogi.

solokultas.

Paulius.