vienas pagrindinių blogo “DUŽENOS” tikslų – dalintis įdomia muzika. jau publikavome beveik visų, pernai prie blogo prisidėjusių žmonių muzikinius ir kitokius topus, tad dabar pats laikas ir pačiam “DUŽENŲ” redaktoriui/įkūrėjui pasidalinti savo 2014-ųjų favoritais.
kadangi esu šio blogo redaktorius, tai leidžiu sau šiek tiek daugiau išsiplėsti su praeitų metų topais:) ta progą suskaldžiau straipsnį į dvi dalis – muzikiniai topai ir visa kita. pradedu nuo muzikos.
žemiau aprašyti albumai yra išdėstyti atsitiktine tvarka. jie nėra geresni vienas už kitą, tiesiog sunumeruoti, kad būtų patogiau.
1. Illdisposed “Sense the Darkness”, 2012
vienas labiausiai pernai klausytų plius – minus klasikinio ekstremalaus metalo albumų. brutalus, gerai sugrotas ir iš karto atskiriamas metalas (man jie – tiesiog sunkus rokenrolas). jau ne kartą esu rašęs kodėl mėgstu šiuos danus – labai tvirtas soundas, super vokalas, vienas nuo kito besiskiriantys gabalai, sveikos groove’o bei melodijos dozės ir dar sveikesnė humoro dozė. jokios satan ar kitokios ideologijos, tiesiog sunki gera muzika.
2. Monster Magnet “Last Patrol”, 2013
ech, kiek kartų šis albumas prasuktas pernai. žiauriai džiugu, kad, po kelių labiau tiesmukiškų rokenrolinių įrašų, Dave’as Wyndorfas su kompanija grįžo prie to, kas jiems geriausiai sekasi – sunkaus psichodelinio stoner roko. neįtikėtina, koks gilus šis albumas. toks jausmas, kad muziką sukūrė kažkada labai daug ir įvairių stimuliuojančių mežiagų vartojęs žmogus, kuris galų gale aprimo ir į viską žvelgia ramiau, filosofiškiau. “I’ve got a feeling that no one cares about all the confetti that I throw in the air”. kiekviena daina – hitas ir psichodelinė kelionė po vidinius ir išorinius kosmosus.
beje, vienas geriausių pastarojo meto albumų viršelių.
3. Electric Wizard “We Live”, 2004
metų pradžioje susimečiau į telefoną visus Electric Wizard albumus, o metų pabaigoje – dar ir šviežiausią jų darbą. visi albumai savotiškai stiprūs, bet neabejotinas praeitų metų favoritas – “We Live”. nuo sunkaus okultinio psichodelinio doom metal iki tokių paprastesnės struktūros hitų, kaip titulinė daina. naktinė tamsių sapnų muzika. nors labai gerai susiklauso ir žiemą su ausinėmis kur nors apsiniaukusioje gamtoje.
4. Deafheaven “Sunbather”, 2013
albumas, kuris Metal Archive apžvalgose gauna nuo nulio iki 100 balų. pikto black metal fanatikai tiesiog apsiputoja išgirdę, kad kažkas tokią muziką irgi vadina black metal. man asmeniškai nusispjaut į skirstymą stiliais. čia yra tiesiog labai geras, ką čia geras – pritrenkiantis, sunkios gitarinės muzikos albumas. šie hispteriai, ar kas jie bebūtų, genealiai jungia ekstremalų metalą ir roką. kiečiausias albumo kūrinys – Vertigo. jis tiesiog užauga ir sprogsta.
5. Philip Glass and Lavinia Meijer “Meteamorphosis. The Hours”, 2012
didžiausias praeitų metų “ne metalo” atradimas. kultinio modernaus kompozitoriaus ir arfos virtuozės bendradarbiavimo vaisius. negali nežavėti pati šio albumo atsiradimo istorija – Ph. Glassas visus kūrinius buvo parašęs fortepijonui, o L. Meijer viską pritaikė arfai. užburiantis modernumo ir klasikos mišinys.
6. The Raveonettes “Raven in the Grave”, 2011
pastaruosius keletą metų ypač dažnai mano grojarašytje esantis albumas. nuo kitų šių danų (vėl danai) albumų “Raven in the Grave” skiriasi savo “rokiškumu”, šaižumu ir paprastumu. gal todėl, kad dar ansktyvoje paauglystėje buvau susižavėjęs per MTV leistomis tokiomis indie/shoegaze grupėmis, kaip The Stone Roses, Jesus & Mary Chain ar My Bloody Valentine, šis albumas man ypatingai artimas. rekomenduoju klausyti ankstyvą rudenį.
7. Tank 86 – “Rise”, 2011
o dieve, kurio nėra, kiek šiame instrumentiniame įraše stiprumo. vienas iš tų albumų, kur vokalas visiškai nereikalingas. šie vaikinai iš Olandijos tiesiog kuria sunkią, labai sunkią muziką. koks stilius? tiesiog sunki gitarinė muzika nuo stoner roko iki sludge ir net thrash metal. tiesa, šį albumą reikia perklausyti bent porą kartų, kad pavyktų pilnai į jį įsivažiuoti.
8. Saccage “Death Crust Satanique”, 2012
žinot, kaip kartais norisi tiesmukiškos muzikos be jokių navarotų? prancūzakalbiai iš Kanados Saccage būtent tai ir daro – groja linksmą, trankų, agresyvų ekstremalaus metalo ir crust/punk mišinį. idealus albumas užstalei, muštynėms su geriausiu draugu beigi šėtono garbinimui.
9. Vanhelgd “Relics of Sulphur Salvation”, 2014
tiesiog pritrenkęs albumas. iš pirmo perklausymo galima ir nepajusti viso šios muzikos gėrio (ar blogio, iš kurios pusės žiūrėsi). čia death ir black metalas apjungtas į vieną visumą ir paskanintas įdomiomis detalėmis, nestandartiniais sprendimais (pvz., skaitoma poezija). keli kūriniai ypatingai kabinantys. gal vis tik ekstramalus death/black metal vis dar nėra virtęs pilka ir banalia muzika satanizme ir tamsoje užsiciklinusiems individams? tikiuosi.
10. Yob “Clearing the Path to Ascend”, 2014
iki šitų amerikonų gyvo pasirodymo, neypatingai jais ir domėjausi. bet po koncerto supratau, kad negaliu sau leisti neklausyti jų paskutinio albumo. kaip čia reikėtų apbūdinti jų stilių? gal sunki, lėta, metalinė ir psichodelinė muzika. tamsus albumas. niūrus albumas. lėtas albumas. labai geras albumas.
na, ir dar keli albumai, kuriuos tikrai reikia paminėti:
Illdisposed “With the Lost Souls on Our Side”, 2014 – naujas danų albumas. ta pati kryptis, kaip ir ankstesniame leidinyje. mažiau melodijos, daugiau groove’o šokiams.
Rotten Sound “Species At War”, 2013 – suomiai grind ekstremalai nesiruošia prarasti savo sportinės formos ir pavaro stiprų ir ganėtinai įvairų mini albumą.
Bright Curse “Bright Curse” EP, 2012 – kokybiškas stoner/psichodelinis rokas iš Londono
Landskap “II”, 2014 – irgi kokybiškas psichodelinis rokas ir irgi iš Londno.
Bohren & Der Club of Gore “Piano Nights”, 2014 – nakties džiazas. labai tinka klausyti stebint, kaip iš uosto išplaukia laivai. gal kartais per lėtas.
Ulcerate “Vermis”, 2013 – tamsos ir brutalumo siena. superinis kreivo death metal albumas.
Gorguts “Colored Sands”, 2013 – irgi labai geras avangardinio death metal darbas. labai nustebino kūrinys “The Battle of Chamdo”
Danzig “IV”, 1993 – atsitiktinai prisiminta ir dažnai klausyta tamsaus rokenrolo klasika.
Ghost – Infestissumam, 2013 – iki gyvo kaulo įsirėžusios satanpop melodijos.
metų nesupratimas – At the Gates “At War With Reality”
daugelio su nerimu lauktas albumas. taip pat daugelio labai išgirtas albumas. negaliu sakyti, kad nusivyliau, bet tikrai negaliu sakyti, kad ir kažką įdomaus radau. tikrai nelenkia nė vieno ankstesnio jų albumo. grupė, garsėjusi kūrybiškumu ir techniškumu, įrašė tiesiog vidutiniškai gerą pilką albumą. ir vokalisto balse nebesijaučia tos beprotiškos energijos. At the Gates paseno?
metų nusivylimas – Entombed AD “Back to the Front”, 2014
Entombed yra(buvo) kultas. Entombed yra(buvo) dievai. ir taškas. bet čia yra pirmasis “entūmbdų” darbas, kurio niekaip negaliu perklausyti iki galo. tiesiog nuobodu. vienodos, monotoniškos kompozicijos, paremtos ansktesniųjų albumų ir jau grupėje negrojančių žmonių kūryba. puikus pavyzdys, kad neužtenka groti kietoje grupėje, o reikia sugebėti kurti. o tokių kūrėjų dabartinėje Entombed reinkarnacijoje nebėra. kad ir koks būtų kultinis vokalistas LG Petrov, bet, išėjus paskutiniam originaliam grupės kūrėjui Allexui Hellidui, šie švedai tapo grupe, kurios kopijuotojai groja geriau už ją pačią. pavyzdžiui Entrails, kurie net nebando slėpti savo susižavėjimo ankstyvaisiais “tombais”, 2013-aisiais įrašė kurs kas stipresni albumą už “Back to the Front”.
muzikos pakaks. kitoje dalyje – knygos, kinas ir renginiai.
Kostra
