Jonas gimė eilinio rajono eiliniame kaime. kur gimė ir ten ir gyveno. nebuvo jis nei per daug protingas, nei per daug durnas. kaimyniniame miestelyje baigė profkę ir įgijo traktoristo teises. taip ir gyveno besisukdamas tarp žemės ūkio darbų bei retkarčiais gramą padarydamas su kaimo vyrais prie vietinės parduotuvėlės. nors labai gerti jam nepatikdavo – ir tų sunkiai uždirbtų negausių pinigų buvo gaila, ir traktorius po to netiesiai važiuodavo per ariamus laukus.

Jono pusbrolis irgi buvo Jonas, bet iš gyvenimo norėjo kur kas daugiau, nei seno „belaruso“ vairą sukiojantis giminaitis. todėl Jono pusbrolis Jonas prieš kelius metus išvyko semti aukso kalnų į užsienį. tiksliai jis nežinojo, kokioje šalyje gyveno, bet miestas vadinosi Anksti Davusi ar tai Amsterdamas. pusbrolis dar nuo vaikystės buvo labai guvus ir nagingas – dar nepilnamečių kolonijoje išmoko peilius galąsti bei atlikti kitokius metalo apdirbimo darbus. tad nenuostabu, kad vieną dieną pas jį atvažiavo rimti verslininkai su 94-ųjų metų trečios klasės BMW (pusbrolis Jonas automobiliais domėjosi ir jų markes žinojo) ir pasiūlė važiuoti TEN į vakarus ir padėti atrakinėti užsieniečių automobilių bei butų spynas.

žodiu, Jono pusbrolis Jonas gyveno užsienyje visai neblogai. gaudavo per mėnesį kelis šimtus dolerių ar tai eurų ir galėdavo sau leisti nusipirkti užsienietiškų patiekalų, vadinamų kebabais. bet vieną dieną nutiko nelaimė – vietos blogiečiai milicininkai susėmė visus darbdavius ir išvežė kažkur. liko tik odinė boso striukė rūsyje. Jono pusbrolis Jonas užsidėjo ją, apsigraibė ir net aiktelėjo – kišenėje buvo keli tūkstančiai eurų (ar dolerių) ir kažkokie maišeliai su džiovintomis žolėmis. vaistažolės arba prieskoniai bulvėms, pagalvojo jis.

kaip po to Jono pusbrolis Jonas vėl atsidūrė Budreikių kaime visiškai neaišu. sklinda kalbos, kad jį pavežė gėjus fūristas. kiti dar sako, kad jis atsirakino vieną iš savo boso BMW ir parskuodė tėviškėn. kaip bebūtų, du pusbroliai Jonai vėl susitiko.

vos tik sužinojęs, kad pusbrolis grįžo, traktoristas Jonas pakvietė jį į savo nedidelę, bet jaukią trobą, kurioje gyveno jis ir žilgalvėlė pensininkė mama (Jono tėvas paspringo karšio ašaka dar 80-aisiais).

kaip ir pridera sutinkant senai matytą svečią, traktoristas Jonas pasitiko pusbrolį su vaišėmis – ant stalo garavo kugelis, šalia stovėjo mirkalas su spirgučiais, o dar šalia stovėjo butelys Jonui skaniausio ir prabangiausio vyno „Rubinas“ (18 laipsnių). vyrai susėdo ant senos sofos, įsijungė televizorių ir, užkandžiaudami, pradėjo kalbėti apie šį, aną ir šiaip apie gyvenimą.

traktoristui Jonui net burna prasižiojo nuo pusbrolio pasakojimų apie tolimus kraštus. apie tokius dalykus jis buvo girdėjęs tik per televizijos žinias ir nepadorius filmus, kuriuos žiūrėdavo vakarais, kai užmigdavo žilgalvėlė mama. taip beklausant, bekramsnojant ir begurkšnojant, paėmė ir pasibaigė Jono cigaretės. kas dabartės daryt? kaimynai tikrai neduos, o artimiausia parduotuvė už kelių kilometrų. gal pusbrolis Jonas turi?

pusbrolis pasikrapštė savo naujoje odinėje striukėje ir prisiminė džiovintas žoleles maišeliuose. o gal jas vietoj tabokos į laikraštį susukti ir užtraukti? kaip tarė vyrai, taip ir padarė – sukratė kelių pakelių turinius į laikraščio gabalą, susuko ir paeiliui užtraukė. kambarys prisipildė dūmų…

Jonas pasijuto keistai. negi mirkalas prie kugelio buvo pagedęs? panašu, kad jo pusbrolis Jonas irgi pasijuto panašiai. sėdi abu ir tyli. tada Jono pusbroliui Jonui pasirodė, kad kampe stovintis pečius pradėjo augti ir tuoj užvirs ant jo. neliko nieko kito, kaip pašakoti ir bėgti laukan. tiesa, langą jis sumaišė su durimis…

o Jonas sėdi. uosto doomą ir jaučia, kad smertis po truputį, lėtai ateina. ne kažką. staiga per prasiskleidusius dūmus Jonas pamato, kad šalia jo jau sėdi kažkoks tai dailiai apsirengęs ponaitis. juodas kostiumas, juoda skrybėlė, ožio barzdelė, vietoj aulinių batų – kanopėlės.

tas netikėtai atsiradęs ponas jam ir sako: „Na ką, parūkėt? Kiek maišelių?“ Jonas iš paskutinių jėgų bando suskaičiuoti „Šeši ir dar kažkiek“. Ponaitis garsiai skaičiuoja „Aha, šeši kablelis šešiasdešimt šeši. Gerai.“. Ir tada netikėtai Jonui: „O gal pasivažinėjam su tavo traktoriuku? Prasikošiam pro laukus, žemelės paariam?!“. Jonas pagalvojo, kad visai nieko mintis – gal pavyks padaryti įspūdį ponaičiui ir šitas irgi gal išveš į kokius užsienius uždarbiauti.

čia vėl užėjo dūmų užsklanda. ją prasklaidęs rankomis, Jonas suprato, kad jau sėdi traktoriaus kabinoje, o šalia jo jau ir ponaitis šypsosi bei siūlo dar vieną žolelių suktinukę įtraukti. kodėl gi ne?

važiuoja sau per naktį Jonas, traktoriaus variklis dirba lėtai ir ritmingai. Jonas žino – niekas jos nesulaikys. suars žemės tiek, kiek kaimynas su importiniu traktoriumi per savaitę nesuaria. ne traktorius, o tankas. ne tankistas o tiesiog dievas. ne dievas, o tiesiog traktoristas su patirtimi!!!

kitą dieną per kriminalines kronikas pranešė, kad nuo narkotikų apsvaigęs Budreikių kaimo gyventojas J.Ž. suvažinėjo savo iš užsienio grįžusį giminaitį, aštuonis kaimynus ir nugriovė visus kaimo pastatus. gyva liko tik Jono mama, kuri dabar turguje pardavinėja kinietišką apatinį trikotažą ir kontrabandinius vaistus.

Jonas atgulė į sanatoriją visam likusiam gyvenimui ir ten ramiai leidžia dienas su Napaleonu ir Brazausku.

parašyta beklausant Coffins albumo „The Fleshland“.