pavadinimas: Tutti i colori del buio
metai: 1972
šalis: Italija
režisierius: Sergio Martino

ko gero aprašant vien pusiau nežinomus ir vien iš sportinio intereso žiūrimus filmus, labai žanru skaitytojo nesudominsi, todėl ėmiausi giallo žanro klasikos ir „vieno tų filmų, kuriuos būtina pamatyti“.

režisierius Sergio Martino šiame žanre stovi greta su Dario Argento, Umberto Lenzi, Mario Bava, Lucio Fulci ir kitais grandais, nes būtent jie padėjo pamatus šiam žanrui, jį išvystė, ištobulino ir palengva paliko savo įdirbį kitai kartai, kuriai nieko panašaus sukurti, mano nuomone, taip ir nepavyko.

filmas prasideda siurrealistine scena, kurioje gimdyvės, senutės, apsirengusios lėle, smingančio peilio, žydrų vyro akių ir t.t. kadrai susipina į vieną keistą sekvenciją. simboliai, praversiantys filmo eigoje. o esmė čia, kaip pasirodo, tokia. itališko filmo veiksmo vieta – Londonas, pagrindinė filmo veikėja – ypatingo grožio moteris Jane (taip, giallo kupinas gražių moterų iš TO laikmečio, bet Jane vaidinanti Edwige Fenech rodosi ypatinga. Sergio Martino filmai ją išgarsino, tarsi tapus mis Prancūzija to garsumo ir nebūtų užtekę), kurią persekioja košmarai.

Treileris:

viena tų košmarų priežasčių – nesenai įvykusi avarija, kurioje Jane prarado kūdikį. kita, matyt, jautri moters būtis, dėl kurios nesupranti ar tai, ką jinai mato yra tikra, ar ne. na štai, jai vis rodosi, kad ją persekioja vyriškis žydromis akimis, o seksu užsiiminėti su vyru nesigauna, nes atrodo, kad jos kūną bado peiliai. vyras nepageidauja, kad jinai lankytųsi pas psichoterapeutą, o viskas tik blogėja… galiausia Jane sesuo nuveda ją pas gydytoją, o sutikta kaimynė pasiūlo gydytis pagal keistus ritualus. pasirodo, tai – apsivalymas juodosiose mišiose. satanizmas. na, ir nuo čia košmarai, satanistų persekiojimai, paranoja ir gliukai tik aštrėja.

apskritai giallo yra toks žanras, apie kurį pasakojant arba reikia rašyti itin detaliai, arba tiesiog neaprašinėti tokio dalyko kaip scenarijus, nes scenarijus tuose filmuose paprastai yra taip nuspraustas į kampą, kad pats pagauni save visai nesidomint kas čia tikra jos gyvenime, kas – ne, kuris čia žudikas ir ką jis veikia, o tiesiog vėpsai į gražius vaizdus, klausaisi muzikėlės ir mėgaujiesi tais filmo žiūrėjimo potyriais.

galima kibti prie režisūrinių sprendimų, logikos klaidų ar dar ko, bet kai tai, ką matai, yra taip gražu, norisi tik atsilošti ir.. a, va, peilis įsmigo.. a, va, koks keistas posūkis.. a, va, dar viena nuoga moteris.. pala, atsilošti ir ką? ai ir nieko, tiesiog žiūrėti ir klausyti. matyt laikas keisti rudeninį repertuarą, kad nesigautų vien rašymas apie tai, kokios gražios buvo tos žudomos nuogos italų moterys anais laikais.

Levas

ps. beje, įkvėpti šio filmo, psichodeliniai doomeriai Electric Wizard net yra parašę dainą (ją rasite žemiau). Kostra